Tą patį savaitgalį išleisti du didelio biudžeto filmus kino studijos įprato jau seniai; tik reikia, kad tie filmai kardinaliai skirtųsi savo pagrindiniu žanru ir tiksline auditorija, ir pelno gaus visi.
„Nešdintis visu greičiu“ kūrėjai norėjo pasirodyti protingesniais ir, pora savaičių prašovę pro meilės dieną, sukūrė romantinį veiksmo filmą, kuris nėra nei romantiškas, nei veiksmingas, dar kartą įrodantis, kad tokie eksperimentai neveikia ne be reikalo.
Filmas yra vienas tų, kurie turi kelis rimtesnius aktorius, silpną scenarijų ir buvo filmuojami Europoje tam, kad studija gautų mokesčių lengvatų, o pats filmas būtų išmestas kažkur į „Netflix“ ir visi pasidarytų bent minimalų pelną. Vis dėlto dar 2014 metų pradžioje filmuotoje juostoje buvo pakankamai garsių ar garsiais galiausiai tapusių aktorių – Felicity Jones per tą laiką spėjo būti nominuota Oskarui ir pasirodyti viename didžiausių filmų istorijoje, Nicholas Houltas išgarsėjo po „Pašėlusio Makso“, – kad filmas galiausiai pasirodė kinuose, net jeigu jo niekas pernelyg ir nelaukė.
Jame yra pasakojama apie Vokietijoje gyvenantį Keisį (akt. Nicholas Hoult), kuris dirba narkotikų prekeiviui Geranui (akt. Ben Kingsley) ir galiausiai susipažįsta su kita amerikiete Džiuljeta (akt. Felicity Jones). Jiedu įtartinai greitai įsimyli, tačiau Džiuljeta suserga liga, kurios gydymas kainuoja itin daug, dėl ko Keisis privalo kreiptis į savo bosą pavojingam darbui, kurio metu jis privalo susidurti su grėsminguoju Hagenu (akt. Anthony Hopkins).
Minėtoji įtartinai greita meilės istorija yra vienas iš daugelio elementų, parodančių, kaip filmas stengiasi ir niekaip neįstengia atrasti savo tikrojo žanro. Meilės istorija čia reikalinga tik tam, kad suteiktų motyvaciją pagrindiniam veikėjui elgtis visiškai kvailai, tačiau filmas jai suteikia didžiulę reikšmę, visas romantines scenas pateikdamas su saldžiuoju Nicholaso Sparkso filmų atspalviu.
Houlto ir Jones veikėjai yra vienspalviai ir jų nebūtų galima apibūdinti įdomiai, kadangi vienintelė jų charakteristika yra neaiškiai paaiškinta meilė vienas kitam ir šioks toks nepatogumas gyvenant Vokietijoje, kur jie lyg ir nepritampa prie aplinkos, nors filmas tai tik pamini ir tuo nesidomi (šioje vietoje turbūt reikia paminėti, kad Houltas ir Jones abu yra britai, vaidinantys Vokietijoje gyvenančius amerikiečius, kas yra turbūt giliausias šio filmo elementas).
Tuo tarpu veiksmo ir įtampos scenos yra filmo dalis, kur režisierius Eranas Creevy jaučiasi patogiausiai. „Nešdintis visu greičiu“ yra reklamuojamas kaip savotiškas persekiojimo ar lenktynių filmas (ką turbūt galima suprasti iš lietuviško pavadinimo), nors pačios automobilių gaudynės yra pernelyg silpnas elementas, kad į filmą būtų galima eiti vien dėl jo.
Turbūt nekeista, kad Vokietijoje filmuota juosta tokiose scenose labiausiai primena „Kobra 11“, nuo pat komiškai didelių avarijų ir greitkelių, kuriuose yra tik volksvagenai ir mersedesai, iki režisūros stiliaus, kai mašinos yra filmuojamos šiek tiek iš apačios, kad uždengtų faktą, koks mažas yra jų greitis ir bendras filmo biudžetas. Niekas tame lenktyniavime nesusižaloja, visi blogiukai nesugeba pašauti už metro stovinčio geriečio, o pavogti brangų automobilį iš jų nesaugančių vokiečių yra apjuoktinai lengva. Jeigu kada nors norėjote pažiūrėti vidutinio gerumo „Kobra 11“ seriją dideliame ekrane, dabar gavote progą.
Vis dėlto yra viena sritis, kurioje filmas išsiskiria taip, kad kitų jo elementų netgi nesinorėtų kritikuoti, jeigu nežinočiau, kad režisierius kažką sugeba daryti taip nuostabiai. Įtemptos scenos, kurių visame filme yra trys ar keturios, yra šitos juostos stiprybė. Jos yra lėtos, režisierius E. Creevy jose visiškai neskuba (o skubėjimas visada būna didžiausia tokių scenų klaida) ir pakankamai grasina pagrindiniams veikėjams, kad patikėtum, jog pasekmių dėl jų bus, ką galiausiai ir įrodo (visą filmą apgaudinėti žiūrovų negalėtum ir filmas šiose scenose to ir nedaro).
Yra dar viena priežastis, dėl ko tos scenos savo kokybe išsiskiria iš viso filmo. Čia kažkokiu būdu sutiko vaidinti Anthony Hopkinsas ir Benas Kingsley – du Oskarų laureatai, kurie labai aiškiai parodo, dėl ko jie yra Oskarų laureatai.
Įmetus A. Hopkinsą į bet kokią sceną, leidus jam kalbėti visiškai ramiai ir paleidus minimaliai kraupią muziką jūs visuomet gausite trilerį, norėsite to ar ne. A. Hopkinso veikėjas čia yra apverktinai paprastas, apibrėžiamas tik per tai, kad jis yra nusikaltėlis-genijus ir kiekviename sakinyje bando įrodyti savo kino, literatūros ar muzikos žinias (tokie filmai tobulame pasaulyje neturėtų teisės šaipytis iš kitų filmų, bet ką jau padarysi). Ir visgi A. Hopkinsas yra kerintis, nei karto neparodantis fizinės grėsmės, tačiau leidžiantis suvokti, kad jeigu jam kažkas nepatiks, jis užmuš juos žiauriausiu įmanomu būdu.
Dar šiame filme yra B. Kingsley ir apie jį būtų galima parašyti atskirą straipsnį. Esu įsitikinęs, kad be didelio čekio jis šiame filme sutiko vaidinti tik režisieriui leidus, kad leistų aktoriui kalbėti keisčiausiu įmanomu akcentu. Tas akcentas turbūt yra užsilikęs nuo trečiosios „Geležinio žmogaus“ dalies (kaip ir jo veikėjo apranga) ir jis yra nuostabiai kvailas, nors suvedus jį su A. Hopkinsu vis tiek yra gaunamos scenos, iš kurių šaipytis neįmanoma.
Net norėtųsi sakyti, kad tų scenų filme neturėtų būti, kadangi jos žiūrovams tik primena filmą, kurį jie norėtų žiūrėti, bet kita vertus nesugebėčiau atrasti daug kitų pozityvių juostos elementų. Čia slypi kokie trys filmai – romantinis, veiksmo ir trileris, – kurie tarpusavyje yra susiję tik teoriškai ir labiau sujaukia siužetą nei suteikia žiūrovams skirtingų žanrų malonumų.
Rekomenduoti „Nešdintis visu greičiu“ nesinori, juolab kad kinuose šiuo metu yra kur kas stipresnių filmų, tačiau bet koks filmas, kuriame akis į akį susiduria A. Hopkinsas ir B. Kingsley, savaime yra vertas dėmesio, todėl spręsti teks jums.
