Po dvejų metų pristatytas antrasis jo kūrinys – kriminalinė drama „Tonis Manero“ (isp. „Tony Manero“), kuris buvo parodytas devyniuose tarptautiniuose kino festivaliuose. Po dar vienos dvejų metų pauzės pasirodė ir trečioji juosta – drama „Post Mortem“, su kuria P.Larraínas dalyvavo tarptautinio Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje.
2011 m. prisidėjo prie Čilės televizijos serialo „Bėgliai“ (isp. „Prófugos“) kūrimo, o štai 2012 m. pasirodė kol kas stipriausias jo darbas – drama „Ne“ (isp. „No“), pasakojanti apie 1988 m. vykusią referendumo kampaniją prieš diktatorių Augustą Pinochetą.
Išmaniai vaidybinį filmą ir archyvinę dokumentinę medžiagą su autentiškomis to meto televizijos agitacinėmis reklamomis suderinusi juosta nominuota Oskarui geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje, Kanuose apdovanota C. I. C. A. E. prizu, iš viso dalyvavo 10 tarptautinių kino festivalių.
Neskaitant kolektyvinio dokumentinio filmo, skirto tarptautinio Venecijos kino festivalio 70-mečiui (2013 m.), P.Larraínas naują filmą pristatė 2015 m. – šįkart tai buvo tamsiąją katalikų Bažnyčios pusę nemaloniai baksnojanti drama „Klubas“ (isp. „El club“).
Nors tokios sėkmės, kokią pavyko pasiekti „Ne“, ši juosta nepakartojo, vis tik „Klubo“ pasirodymą galima laikyti sėkmingu – filmas laimėjo Auksinį gaublį geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje, Sidabrinį lokį – Didįjį žiuri prizą Berlyno kino festivalyje, o iš viso – dar 15 apdovanojimų ir 20 nominacijų.
Galiausiai 2016 m. jis pristatė net du savo režisuotus projektus: biografinę kriminalinę dramą „Neruda“ apie Čilės pasididžiavimą Nobelio literatūros premijos laureatą poetą Pablo Nerudą bei savo pirmąjį anglakalbį holivudinį filmą „Žaklina“ (angl. „Jackie“) apie Jacqueline‘ą Kennedy – Onassis.
1963 m. nužudytas 35-asis JAV prezidentas Johnas Fitzgeraldas Kennedy‘is iki šiol išlieka vienu populiariausių amerikiečių politikų bei ryškiausių XX a. asmenybių. Todėl nieko keisto, kad tiek apie jį, tiek apie jo žūtį, ilgainiui apaugusią įvairiomis sąmokslo teorijomis, jau yra sukurtas ne vienas dokumentinis ir vaidybinis filmas.
Savaime suprantama, jei kalbama apie J. F. Kennedy, neišvengiamai turime kalbėti ir apie jo žmoną, tuometinę pirmąją JAV damą Jacqueline‘ą Kennedy, kuri, nepaisant visų savo vyro nesantuokinių romantinių ryšių, visą laiką buvo šalia jo svarbiausiais karjeros ir gyvenimo momentais. Kaip ir tą lemtingą 1963 m. lapkričio 22-osios dienos vidurdienį, kai Dalase nuaidėję mirtini šūviai nusinešė J. F. Kennedžio gyvybę.
Po JAV prezidento J. F. Kenedžio nužudymo praėjo vos savaitė, o į jo našlės rezidencijos duris jau beldžiasi žurnalo „Life“ žurnalistas (akt. Billy Crudup). Sielvarto palaužta Jacqueline‘a Kennedy (akt. Natalie Portman) iš pradžių laikosi gana atšiauriai ir nervingai rūkydama cigaretę po cigaretės nėra linkusi atsiskleisti. Tačiau ilgainiui pajutusi, kad gali primesti žurnalistui savo valią ir sulygusi, kad galutinė redakcija vis tiek bus jos pačios, ponia Kennedy leidžiasi į visiškai šviežius, tačiau pačius skaudžiausius savo gyvenimo prisiminimus apie tą lapkričio dieną Teksase, kai į jos dabar jau ikoniškojo rausvo „Chanel“ kostiumėlio skreitą nusviro pašauto sutuoktinio galva.
Nechronologiškai sumontuotas filmas dėlioja Jacqueline Kennedy – ryškiausios figūros, buvusios šalia JAV prezidento, likimo atkarpą – nuo įsikūrimo Baltuosiuose rūmuose, kuriuos ji nervingai, nepasitikėdama savimi ir vis pamiršdama dirbtinai šypsotis pristato televizijos žurnalistams, peršokant prie Dalase įvykusios tragedijos bei visko, kas įvyko tuoj po to, įskaitant bergždžią viltį, kad sužeidimai nebuvo mirtini, patirtą šoką, mylimo – mylėto – žmogaus kraują, ištiškusį ant drabužių, rankų, veido; laidotuvių organizavimą, pačias grandiozines laidotuves bei išsikraustymą iš Baltųjų rūmų.
Kaip jau sufleruoja pats pavadinimas – juostos centre atsiduria Jacqueline Kennedy ir iš jos pasakojamų prisiminimų gabalų bandomas lipdyti jos vidinis portretas. Tačiau jį matome gerokai prieštaringą – jei šalia J. F. Kennedžio ir kitų valstybės vyrų ji atrodo truputį pasimetusi, truputį nesusivokianti, truputį nepasitikinti savimi, nevisavertė ir gal šiek tiek vaikiškai kaprizinga, bendraudama su žurnalistu, Natalie Portman kuriama Jacqueline‘a atrodo pakankamai valdinga ir prieštaravimų nepakenčianti moteris. Galbūt tai būtų galima vertinti kaip netekties paliktus pokyčius, tačiau kažkaip tokios metamorfozės teorija ekrane neatrodo labai jau įtikinamai.
Bendras įspūdis, kurį palieka šis filmas – nuobodu. Savaime suprantama, ko gero, neatsirastų nė vieno, kuris, eidamas žiūrėti „Žaklinos“ kažkokiu mistiniu būdu nežinotų, kas būtent nutiko J. F. Kennedžiui – t. y. kas nutiks filme ir kuo jis baigsis. Tačiau ne tai yra esmė – net ir visiems mintinai žinomą istoriją talentingas režisierius kino ekrane gali pateikti kaip kvapą gniaužiantį trilerį.
Paimkime kad ir Bryano Singerio „Valkiriją“ (angl. „Valkyrie“, 2008 m.) – nors niekam nereikia atskirai pasakoti, kokio galo iš tiesų sulaukė Adolfas Hitleris (ir kada tai įvyko), vis tik bežiūrint filmą norisi „sirgti“ už istorinius personažus viliantis, kad jiems pasiseks, ir vieną akimirką patikėti, kad kažkur, paralelinėje visatoje, viso pasaulio istorija pasisuko kitokia – galbūt daug laimingesne – linkme.
Žinoma, galbūt Jacqueline‘os Kennedy gyvenimui ir tiems lemtingiems įvykiams tokia formulė ir netinka, tačiau vis dėl to – juosta tampa nepakeliamai nuobodžiu ir ištęstu, bei, galima sakyti – visai savitiksliu reginiu, neturinčiu jokios perspektyvos.
Iš tiesų keista, nes būtent ankstesnis to paties P. Larraíno darbas „Ne“ turėjo tai, kas įvardyta ankstesnėje pastraipoje – t. y. kabinantį, įtraukiantį siužetą, ir visai nesvarbu, kad pasakojama apie istorinius, visiems plačiai žinomus įvykius, kurių nei kažkaip labai smarkiai painterpretuosi, nei pakreipsi kaip tau patinka – galutinis rezultatas vis tiek bus tas pats. Taigi to, kas žavėjo ankstesniame P. Larraíno darbe „Ne“, „Žaklinoje“ nebelieka, ir tuo blogiau žiūrovams, nes taip ir lieki it musę kandęs –truputį apviltas, truputį apgautas, truputį nepatenkintas.
Jei jau filmas iš esmės yra apie vieną žmogų – Jacqueline‘ą Kennedy – tai, savaime suprantama, dominuoja ir viena vienintelė aktorė – ją įkūnijusi Oskaro laureatė Natalie Portman. Iš tikrųjų čia ji pademonstruoja labai plačią tiek emocijų, tiek, vaidybinių sugebėjimų gamą – buvusią JAV pirmąją damą kuria preciziškai, įskaitant net tokius dalykus kaip balsas ar eisena.
Galima būtų sveikinti su puikiu ir stipriu vaidmeniu (na, vis tik Oskaro nominacija už jį, ko gero, šiaip sau neatsirado), tačiau… Jacqueline‘ą N. Portman kuria profesionaliai ir tiksliai, bet be aistros.
Galbūt tolesnė paralelė su tos pačios N. Portman sukurtu Ninos Sayers vaidmeniu „Juodojoje gulbėje“ (angl. „Black Swan“, 2010 m.), kuris jai ir atnešė Oskaro apdovanojimą, atrodys kiek paradoksali, tačiau „Žaklinoje“ N. Portman atrodo būtent tokia, kaip jau minėta jos suvaidinta iki pamišimo perfekcionistė balerina, viską atliekanti tobulai, bet stokojanti ugnies, be kurios ir pats personažas tampa truputį negyvas. Žinoma, negalima nekreipti dėmesio į tai, kad filme vaizduojamas pats tragiškiausias J. Kennedy gyvenimo etapas, tačiau N. Portman vaidyboje yra kažkas, kas iki galo neleidžia patikėti jos kuriamos realios asmenybės tikrumu.
Visi kiti personažai „Žaklinos“ visatoje yra šalutiniai. Kiek ryškesnis tampa Robertas Kennedy – nužudytojo prezidento brolis, Jacqueline‘os svainis, tapęs pagrindiniu jos emociniu ramsčiu akistatoje su tragedija. Jį visai neblogai įkūnijo Peteris Skarsgaardas. Vienintelis trūkumas – jis šioje istorijoje atsiranda tarsi iš niekur, pasirodo labai trumpai ir epizodiškai. Kita vertus, čia jau režisieriaus sprendimas, kuris dėl fragmentiško ir nechronologiškai išmėtyto pasakojimo pateikimo vargu ar galėjo būti kitoks.
Kita vertus, galbūt to ir buvo siekiama – parodyti Jacqueline‘ą vieną ir vienišą, išgyvenančią ne tik asmeninį sielvartą, bet įkūnijančią visos amerikiečių tautos, staiga likusios tarsi našlaičiais, tragediją. Šalia jų trumpai šmėkšteli Casparas Philipsson‘as (J. F. Kennedy), Greta Gerwig (Baltųjų rūmų socialinė sekretorė (kas dabar, ko gero, atitiktų atstovės spaudai ir ryšiams su visuomene pareigas) Nancy Tuckerman), Johnas Carollis Lynchas (tuometinis JAV viceprezidentas Lyndonas B. Johnsonas, po J. F. Kennedžio nužudymo perėmęs prezidento pareigas), Beth Grant (viceprezidento žmona Bird Johnson) ir Billy Crudupas (Jacqueline’ą kalbinantis žurnalo „Life“ žurnalistas). Visų jų pasirodymas yra tiesiog per trumpas, kad būtų galima kaip nors vertinti.
Šiek tiek nuvilia ir kameros darbas – akivaizdžiai matomas virpėjimas šiam filmui tikrai nebuvo reikalingas. Nechronologinis montažas pasitelkiamas šiek tiek paerzinti žiūrovams, kuriuos, ko gero, kaip ir Jacqueline‘ą kalbinantį žurnalistą, labiausiai domina pats J. F. Kennedžio nužudymas.
Stiprioji juostos pusė – tobulai iki smulkiausių detalių atkurti kostiumai. Tiek tragedijos dieną vilkėtas rožinis „Chanel“ kostiumėlis, ant kurio vėliau ir ištiško prezidento kraujas, tiek juoda laidotuvių suknelė ir gedulo šydas, melsvi vaikų paltukai, tiek laimingesnes dienas menantis vyšnios raudonumo kostiumėlis ar pokylių suknelės. Ne veltui kostiumų dailininkės Madeline‘os Fontaine darbas pelnė Oskaro nominaciją.
Nuo vaizdo pereikime prie garso – muzikinis takelis yra toks, kuris prisideda prie bendros filmo nuotaikos kūrimo. Ir šįkart tai nėra tiesiog abstrakti frazė – slogios instrumentinės kompozicijos iš tiesų papildo ir pratęsia niūrią juostos atmosferą. Šiaip jis nėra malonus ausiai, tačiau prie filmo tematikos ir nuotaikos tinka kone idealiai.
„Žaklina“ – ištęsta ir nuobodi juosta, kurią verta žiūrėti nebent dėl nepaprastai tiksliai atkurtų įspūdingų kostiumų ir išties geros N. Portman vaidybos. Istorinis faktas – JAV prezidento J. F. Kennedžio nužudymas – ir kaip tai įvyko, čia tarsi pasislenka į antrąjį planą, filmo centre atsiduria ta, kuri tuo momentu kaip tik ir buvo šalia istorijos.
Ir nors filme parodomas nevienasluoksnis Jacqueline‘os Kennedy paveikslas, o ji pati savotiškai tampa ir visos gedinčios tautos simboliu, vis tik kažko pritrūksta, kad P.Larraíno versija įtrauktų, sudomintų ir priverstų patikėti, viskuo, kas rodoma ekrane.
