Vieno įspūdingiausių pasaulio stebuklų – Didžiosios Kinijos sienos – legenda nužengia ant Holivudo pjedestalo su Mattu Damonu priešakyje.
Ir nužengia be galo plastiškai, spalvingai ir choreografiškai. Kadangi šios Sienos paskirtis istoriškai be galo varijuoja ir didžiumą laiko vis tiek išlieka misteriška, projekto režisierius Yimou Zhangas pasiryžta atkurti vieną įdomiausių legendų. Čia pasakojama, kaip kas šešiasdešimt metų sukyla ir Sieną puola siaubingų padarų orda, kuri, prasiveržusi pro šią gynybinę poziciją, suėstų visus sostinės gyventojus ir šitaip pasistiprinusi – galėtų išplisti po visą pasaulį.
Siužetiškai pats filmas nėra labai išradingas. Turint galvoje, kad tai ne pirmasis šio režisieriaus darbas su Holivudo atspalviu („Karo gėlės“ su Christianu Bale'u buvo kur kas didesnio pripažinimo susilaukęs filmas), šį projektą, ko gero, vakarietiška auditorija ne taip gerai išjautė. Kalbame apie mistiškos Kinijos legendos ekranizavimą, taigi čia buvo sužaista kiek rizikinga korta, nors negalėčiau pasakyti, kad turiu didesnių priekaištų.
Filmas dinamiškas, plastiškas ir vizualiai labai patrauklus. Kaip ir minėjau, jis apie monstrų ordą, kuri nori prasiveržti pro sieną, tai realiai čia ir yra esminė filmo linija – padarai puola, žmonės ginasi. Tad siužetiškai čia nėra ypatingai daug į ką fokusuotis. Matto Damono įkūnyjamas protagonistas čia nuostabus lanko virtuozas, tad tai vienas geresnių filmo aspektų.
Nors filmas iš esmės ir apie Kinijos sieną, ir statė jį kinų režisierius, scenarijus vis tiek – absoliučiai holivudiškas. Tikriausiai jeigu jau filme kalba Holivudo superžvaigždės, tai jie ir diktuoja sąlygas, kaip visa tai turi atrodyti, nes, nepaisant to, kad filme figūravo tik trys vakarietiški veidai, jis „skambėjo“ labai amerikietiškai. Tikriausiai čia buvo paslėpta žinutė, kadangi filmas apie Sieną nuo išorinės grėsmės, o Donaldui Trumpui čia yra lyg nektaras sielai.
Pagaliau, pakalbėkime apie tai, dėl ko verta pamatyti šį filmą. Tai yra filmo techninė pusė. Nes siužetiškai šis filmas visiškai nublanksta prieš tai, kaip vizualiai meniškai kinai moka sukurti savo filmus. Ir žiūrėdami šį filmą tai galiausiai suprasite ir jūs, kad ne siužetas yra ne tiek įdomus, kiek pats mechaninis filmo realizavimas.
Pradėkime nuo 3D efekto. Jeigu rinksitės šį filmą, eikite į 3D ir tik į 3D seansą. Šis filmo aspektas realizuotas nepaprastai gerai. Istorija atrodo kur kas gyvesnė, iš ekrano nuolatos kažkas „skraido“ ir leidžia pasijausti pačiame įvykių sukūryje ( kitaip nei, tarkim, „Absoliutaus blogio“ finalas, kuris buvo tiesiog sufokusuotas 3D formatu ir ten daugiau nieko geresnio neįvyko).
Kameros darbas ir montažas taipogi vertas plojimų. Visas dinamiškumas, kovos plastika ir specialieji efektai verti pasigėrėjimo. Viskas tiesiog nepaprastai gyva ir lipte lipa iš ekrano.
Ir tikriausiai tai pirmasis filmas, kuriame tikrai didžiai gera dėl kinematografinio aspekto. Čia viskas taip ryškiai ir gaiviai nutapyta. Nuostabios šarvų spalvų manipuliacijos ir kontrastai. Besiplaikstančios kovos vėliavos ir ta nuostabi kinų kovinė choreografija. Būtent tai ir gelbėja šį filmą nuo paviršutiniškos – Holivudiškos – siužeto naštos.
Tad kaip jau, ko gero supratote, čia verta eiti ne tiek dėl istorijos, kuri nors ir yra pakankamai įdomi, bet gan prėskokai išjausta, kiek dėl paties techninio filmo pateikimo, kuris yra tiesiog gaiviai malonus ir spalvingas. Išvysti, pajausti, suvokti.
