1972 metai. Jauna aktorė Emilija (akt. Ieva Andrejevaitė) gauna paskyrimą į Kauno dramos teatrą. Atvykusi į miestą ji iškart patenka į vadinamuosius „Kauno pavasario“ įvykius, kilusius po Romo Kalantos susideginimo Muzikinio teatro kiemelyje.
Mergina suimama sovietinių jėgos tarnybų ir patenka į pareigūno Leono (akt. Tauras Čižas) rankas. Vyrą tiesiog apsėda Emilijos turima juoda knygelė, dėl kurios pareigūnas nuolatos seka jauną merginą. Naujieji merginos namai – dramos teatras – taip pat nėra rami užuovėja. Čia pilna intrigų, konkurencijos ir baimės, ypač tada, kai režisierius Marius (akt. Darius Gumauskas) nusprendžia statyti pjesę apie sukilimo dalyvę Emiliją Pliaterytę.
Pagrindinė filmo tema yra pasirinkimas, ir ji geriausiai išryškėja per tris pagrindinius veikėjus: Emiliją, Marių ir Leoną.
Juostos pradžioje matome Emiliją kaip jauną, naivią merginą naujoje aplinkoje. Ir nors naivumas ir nuoširdumas yra bruožai, kuriuos galėtume priskirti tikrajam pagrindinės veikėjos būdui, ji daug sudėtingesnis personažas, nei galėtume manyti tik pamatę ją pirmosiomis filmo minutėmis.
Didžiausią žaizdą merginos gyvenime paliko tėvų mirtis ankstyvoje vaikystėje. Ir nors nematome Emilijos brendimo, jos mokslų konservatorijoje, galima susidaryti įspūdį, kad Emilija bandė užgniaužti jausmus, apsišarvuoti kiautu ir užsidėti kaukę, kuri neparodytų sužeistos sielos.
Tačiau naujas gyvenimo etapas atvėrė žaizdas. Tėvų netektis jai asocijuojasi su sovietiniais pareigūnais ir jų visišku amoralumu. Kaune ji vėl susiduria su tironiškos sistemos tarnais, kurie jiems įtartinus individus nori laikyti nuolatinėje baimėje. Atvykimas į miestą „Kauno pavasario“ įvykių sūkryje, patekimas į sovietinės teisėsaugos akiratį ir patriotinės pjesės statymas teatre suveikia kaip katalizatoriai, kurie pradeda keisti Emiliją.
Pirmiausia ji pradeda bręsti kaip asmenybė, po truputį nusimeta naivios mergaitės kaukę ir tampa drąsia, tvirtą moralinį stuburą turinčia moterimi. Tuo pat metu ryškėja ir jos lietuviška tapatybė, nenoras taikstytis su okupanto tvarka. Emilija pasirenka nebijoti, kai reikia – žengti į ugnį ir ginti tai, kas jai šventa.
Režisierius Marius – idealistas, tikintis, kad meno kalba galima perteikti viską net ir gyvenant totalitarizmo sąlygomis. Jis sako tai, ką galvoja, o tai ypač pavojinga sovietinėje sistemoje. Filme matome, kad jam svarbiausia pastatyti kuo mažiau cenzūruotą spektaklį. Ir iš čia kyla pagrindinis veikėjo dvilypumas. Iš pirmo žvilgsnio Marius drąsus, sistemos gniaužtų nebijantis herojus.
Pirmą kartą jį išvystame jaunuolių, skanduojančių Lietuvos vardą, kolonoje. Režisierius nebijo kritikuoti valdžios ir sovietinės sistemos, šaipytis iš jos kolegų akivaizdoje. Ramiu veidu aktoriui komunistui pasako, kad Kremlius yra cirkas. Tačiau tokį Marių mes matome, kol jis nesusiduria su jokia rimtesne grėsme. Iki susidūrimo su cenzoriais Marius atrodo nepalaužiamas atskalūnas.
Kai sovietiniams valdžios atstovams nepatinka Mariaus spektaklis ir jie nori jį uždrausti, teatro kūrėjas stengiasi rasti kompromisą ir išgelbėti meną. Atrodytų, kad būtent menas, o tiksliau teatras, ir buvo svarbiausias dalykas Mariui. Supratęs, kad deramos meninės išraiškos nepavyks išgelbėti, Marius išdeda į šuns dienas visą sistemą, vėl grįždamas į drąsaus atskalūno vaidmenį. Tačiau ir drąsiame jo pareiškime išgirstame savigraužos gaidą: „Jie galvas sudėjo miške, o mes išdavėm Lietuvą!“
Šį Mariaus kalbos fragmentą išgirstame ir filmo anonse. Ir nors jis iškeikia visą sistemą, kartu pripažįsta, kad pats neatsidavė kovai su ja. Jis norėjo jai priešintis meno kalba, per alegorijas, tačiau ir tai jam nepavyko. Tikriausiai Mariaus pasirinkimo istorija yra sunkiausiai išgvildenama visame filme. Prisitaikė ir ne? Buvo atskaitingas savo sąžinei?
Tai klausimai, į kuriuos kiekvienas žiūrovas po filmo galės atsakyti sau asmeniškai. Tačiau reikia pagirti filmo kūrėjus, kurie suteikė šiam veikėjui nors ir nedidelį dvilypumą. Nes filmo pradžioje atrodė, kad Marius bus nuobodžiausias ir labiausiai nuspėjamas personažas.
Tačiau ne idealistai, svajokliai patriotai Emilija ir Marius man buvo įdomiausi šiame filme. Sovietų pareigūnas Leonas buvo tikroji juostos žvaigžė, gavusi per mažai laiko ekrane. Tai sudėtingo likimo žmogus, kuris, mano asmenine nuomone, yra vienas įdomiausių pastarųjų metų Lietuvos filmų veikėjų.
Kaip ir Emilijos bei Mariaus atvejais, Leono veiksmai, personažo charakteristika nėjo viena lygia linija. Pirmiausia matome jį kaip gąsdinantį, nuožmų totalitarinės sistemos tarną, visais įmanomais būdais bauginantį jo radare atsiradusius žmones. Jis atrodo užtikrintas ir negailestingas. Tačiau rutuliojantis siužetui Leonas pradeda po truputį krikti, jo metodai peržengia net ir nedideles sovietinių struktūrų moralės ribas.
Pradžioje atrodęs kaip aiškus juostos antagonistas, vėliau Leonas pradeda elgtis kiek kitaip, iš pradžių žiūrovui nesuvokiant, kodėl jis taip elgiasi. Toks veikėjo virsmas puikiai išaiškinamas juostos pabaigoje. Leono pasirinkimas buvo tarnauti blogio imperijai, tačiau būtent šis veikėjas ir atskleidė vieną didžiausių to meto tragizmų – prisitaikydamas žmogus turėdavo visiškai atsiriboti nuo gailesčio ir užuojautos kitam. Tačiau nešvarūs darbai, kuriuos okupanto užsakymu vykdė, vis krovėsi ir krovėsi ant sovietinio tarno širdies, kol galiausiai pralaužė dirbtinį nejautrumą ir suluošino žmogų.
Žinoma, kad Leoną ir Marių filme sujungia pagrindinė veikėja Emilija. Tačiau būtent Emilijos ir Mariaus ryšys man yra viena pagrindinių filmo problemų. Tai yra meilės istorija, tačiau ji atrodė sulipdyta tik tam, kad prišauktų daugiau romantikų žiūrovų į sales.
Aš likau nesupratęs, iš kur ta meilė kilo, kodėl… Persiritus į antrą filmo pusę tai neatrodė taip dirbtina, tačiau karšto jausmo užuomazgos tarp Emilijos ir Mariaus man atrodė nevykusios. Daug įdomesnis buvo Emilijos ir Leono santykis, kuris nuo pat pradžių užminė mįslę, kodėl pareigūnas taip stengiasi dėl eilinės nusižengėlės. Jų istorijos susipynimas yra viena stipriausių filmo dėlionės detalių.
Kaip meilės istorija tapo pakenčiama tik žiūrint antrąją filmo pusę, taip ir visas siužetas pagerėjo nuo vidurio. Jeigu būtų reikėję apžvelgti pirmąją filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ pusę, pažymys būtų labai liūdnai žemas, o komentarai – pilni nusivylimo. Filmo pradžioje trūko aiškumo, nuoseklumo, siužetas šiek tiek priminė balaganą. Antrąją filmo pusę žiūrėti buvo daug maloniau, juostos pasakojimas tapo nuoseklesnis, siužeto vingiai išsinarpliojo ir pakėlė visą filmo kokybę.
Tikriausiai tam didžiausios įtakos turėjo filmo pabaigos scenos spektaklio metu. Tikrai puikus D.Ulvydo darbas režisuojant juostos kulminaciją. Jame išsiveržė visos emocijos, kurios vis po truputį kilo per visą seansą. Filmo pradžioje buvo jaučiamas didelis patosas, perspaustas ir tuščias kalbėjimas apie iškilius idealus. Ačiū Dievui, pabaigoje to nebuvo! Puikiai nufilmuotos scenos ir besiveržiantis emocijų pliūpsnis. Nebuvo lozungų, dirbtinio noro sukelti patriotiškus jausmus. Filmo kulminacija teatre buvo puiki, nešusi stiprią žinią per simbolius, alegorijas, abstrakcijas taip, kaip tai sovietmečiu darė mūsų menininkai savo kūryboje.
Dar vienas didelis pliusas filmo kūrėjams, kad jie pasirinko vaizduoti būtent šį mūsų istorijos laikotarpį. Filmas šiek tiek paremtas teatro režisieriaus Jono Jurašo gyvenimo tarpsniu Kauno dramos teatre. Tokios istorijos ir tokie žmonių likimai be galo įdomūs, mūsų šalies praeitis slepia daugybę tokių pavyzdžių, tad tikėkimės, kad ateityje D.Ulvydas ar koks kitas lietuvių kino kūrėjas imsis tų pavyzdžių. Nes apie tai reikia kalbėti ir tai reikia rodyti žmonėms.
Bene didžiausiu filmo minusu pavadinčiau muzikos takelį. Ir tikriausiai pirmas atvejis mano filmų žiūrėjimo istorijoje, kai nepatinka ne kokybė, o kiekybė. Įvairių melodijų, kompozicijų, muzikinių intarpų tiesiog buvo per daug. Smarkiai per daug! Kartais Lietuvos kino projektuose vyrauja tyla, o čia tos tylos pritrūko ir jos kartais tikrai norėjosi. Nors ir toje gausybėje įvairių melodijų buvo pozityvo – filme puikiai tiko Vytauto Kernagio dainos ir jų motyvai. Būtent šios legendinės melodijos neleis filmo muzikos takeliui įsirašyti į atmintį kaip košmarui.
Kaip ir veikėjų fronte, tarp aktorių mano filmo ryškiausia žvaigždė yra Leono vaidmens atlikėjas Tauras Čižas. Jo pasirodymas buvo labai stiprus, o kalbant apie lietuvių aktorių vaidybą kine tokiais epitetais mėtomasi retai.
Pagrindinė aktorė I.Andrejevaitė taip pat atrodė gerai, tačiau nusileido vyresniam kolegai. Iš kitų atlikėjų norėčiau paminėti aikštingą aktorę suvaidinusią Severiją Janušauskaitę, kurios vaidyba visada būna aukščiausios prabos ir ji yra viena mėgstamiausių mano lietuvių aktorių, apie kurią, tikiuosi, greitai sužinos visas pasaulis (ar bent daugiau šalių nei Lietuva ir Rusija).
Kitų aktorių pasirodymai taip pat buvo neblogi, tačiau kalbant apie kai kuriuos jų galima ir šiek tiek pašmaikštauti. Pagrindinė lietuvių aktorių kine problema yra teatrališka vaidyba, o šiame filme ji kaip tik kai kuriems tapo privalumu, nes jiems teko vaidinti teatro aktorius.
„Emiliją iš Laisvės alėjos“ gelbsti antra filmo pusė ir ji paverčia šį projektą vienu kokybiškiausių ir įdomiausių pastarojo meto lietuvių filmų. Šis projektas neša stiprią patriotinę žinią, tačiau tai nėra tuščias ir meninės vertės neturintis meilės tėvynei skleidimas. Filmo kūrėjams pavyko suderinti pilietinę ir meninę misijas. Dėl šios priežasties juosta galės tarnauti ir kaip mokomoji priemonė, ir kaip įdomus kino darbas.
