Nedaug yra kino režisierių, apie kurių kiekvieną naują darbą galima pasakyti, kad tai yra geriausias jų kūrinys – o štai F.Ozonas yra būtent toks. Faktiškai kiekvienas jo naujas filmas yra geresnis už ankstesnius – nors kartais atrodo, kad aukščiau jau nėra kur.
Tai reiškia du dalykus: pirma – F.Ozonas išlaiko aukštą kokybę, antra – jis nenustoja progresuoti. O tai sugeba vos vienas kitas kino kūrėjas. Tai ir džiugina, kaip ir tai, kad kiekvienas F.Ozono filmas – staigmena žanro prasme. Šis režisierius nėra linkęs kartotis, nors visada išlaiko savitą braižą. Šįkart jis iš savo rankovės traukia iki šiol dar nebandytą istorinės karinės dramos kortą ir ja kerta ypač stipriai.
1919–ieji, Kvedlinburgas. Europa ir Vokietija pamažu ir sunkiai bando atsigauti po I pasaulinio karo. Tačiau karo paliktos žaizdos gyja labai lėtai. Jauna vokietė Ana (akt. Paula Beer) lanko savo sužadėtinio Franco (akt. Antonas von Lucke), taip ir nesugrįžusio iš fronto, kapą. Ilgainiui Ana pastebi, kad čia taip pat ateina iki šiol nematytas, nepažįstamas jaunas vyras. Netrunka paaiškėti, kad atvykėlis – prancūzas, o tokių karą pralaimėjusioje ir daug netekčių patyrusioje Vokietijoje niekas išskėstomis rankomis nelaukia – tai visiškai aiškiai parodo Anos uošviu turėjęs tapti gydytojas Hansas Hofmeisteris (akt. Ernstas Strötzneris), be ceremonijų išvydamas jaunuolį lauk.
Vis dėlto smalsumas nugali, ir Ana, įkalbėta „beveik“ anytos Magdos (akt. Marie Gruber), pakviečia jaunąjį prancūzą į svečius. Adriano (akt. Pierre Ninney) pasakojimas, prisiminimų apie Francą nuotrupos, nors ir aplaistytos ašaromis ir sielvartu, tampa nelyg balzamu Hofmeisteriams ir Anai. Pamažu nyksta išankstinis priešiškas gydytojo nusistatymas, o jautrus jaunuolis po truputį vis labiau atsiveria. Juos visus vienija skausmas ir Franco – sūnaus, sužadėtinio, draugo – netektis. Tačiau Adrianą slegia ne tik tai – ant jo širdies guli sunki paslaptis, ir jis privalo surasti jėgų ją atskleisti.
Ko gero, apie F.Ozono kūrybą galima sakyti, kad tai, prie ko jis prisiliečia, tampa auksu. Ne nusaldintu ir kičiniu, o brandžiu ir solidžiu. Tai yra daugmaž viską, ko šis režisierius imasi, daro gerai. Galbūt dėl ypatingo sugebėjimo įgyvendinti konkretaus žanro keliamus reikalavimus, o kartu – ir dėl talento sukurti iš pažiūros vienalytę eklektiką (kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų). Dėl sinematografinio išprusimo ir inteligencijos, ypatingos estetinės pajautos, preciziško dėmesio detalėms jo filmai tampa savo žanro grynuoliais, nors tuo pačiu metu jie yra supinti iš gausybės skirtingų vijų.
Toks yra ir „Francas“. Pagal žanrą jį būtų galima klasifikuoti kaip istorinę karinę dramą. Tačiau F.Ozonas leidžiasi giliau, įpindamas tiek romantinio filmo, tiek netgi psichologinės dramos elementų. Juostos problematika taip pat labai įvairi. F.Ozonas prisipažįsta norėjęs kurti filmą apie kaltę ir atleidimą – tai ryškiausia, dominuojanti šios juostos tema. Tačiau kartu paliečiamos ksenofobijos, nacionalizmo, negalimos meilės, netekties ir gedulo, karo beprasmybės stygos.
Juosta „Francas“ pastatyta pagal Maurice‘o Rostand'o pjesę, parašytą 1925 m. (kadangi pavadinimas išduoda Adriano paslaptį, jo čia neminėsime). Susižavėjęs šiuo kūriniu F.Ozonas sužinojo, kad jis būtų ne pirmasis, ėmęsis jį ekranizuoti – pjesę dar 1932 m. į kino ekraną yra perkėlęs Holivude dirbęs vokiečių režisierius Ernstas Lubitschas.
Tačiau „Franco“ nereikėtų laikyti E.Lubitscho „Sulaužytos lopšinės“ (angl. „Broken Lullaby“) perdirbiniu. Visų pirma, „Sulaužytoje lopšinėje“ istorija yra pateikta iš jaunojo prancūzo pozicijos – F.Ozono filme pagrindine veikėja tampa mylimojo Franco gedinti Ana – viskas matoma jos akimis ir iš jos perspektyvos. Antra – F.Ozonas savo ruožtu gerokai išplėtė pasakojimą, remdamasis, kaip pats įvardija, veidrodiniu principu – teoriškai ir fragmentiškai filmą būtų galima skirstyti į dvi dalis.
Pasirinktas nespalvotas formatas stilistiškai primena Michaelio Haneke „Baltą kaspiną“ (vok. „Das weiße Band“, 2009 m.). Tai nebuvo išankstinis apsisprendimas – iš pradžių F. Ozonas ketino filmuoti spalvotai. Tačiau apsilankęs autentišką atmosferą išlaikiusiame Kvedlinburge ir įvertinęs daiktus, kurie turėjo būti kaip filmo dekoracijos, režisierius šios minties atsisakė dėl dviejų priežasčių.
Pirma, autentiškoji aplinka buvo pernelyg spalvinga („kaip Disnėjaus filme“), antra – F. Ozonas, pamatęs keletą senovinių nuotraukų, suprato, kad filmuodamas juostą tik juodą ir baltą, labiau priartės prie tikrovės perteikimo. Ir iš tiesų, „Francas“ stebina savo realistiškumu, tiksliai pajausta ir perteikta autentiška atmosfera. Dar vienas motyvas rinktis nespalvotą formatą – pokariu tvyrantis gedulas ir sielvartas – ryškios spalvos su tuo neabejotinai būtų disonavusios.
Tačiau F.Ozonas, labai mėgstantis spalvas (prisiminkime, kad ir „8 moteris“ (pranc. „8 femmes“, 2002 m.) kur kiekvienai veikėjai buvo skirta konkreti spalva!), nenorėjo visiškai jų atsisakyti. Dėl to į juodą ir baltą filmo audinį įsismelkia keletas spalvotų epizodų – lyg saulės spindulys būtų įspindęs ir nušvietęs tamsų kambarį, lyg į netekties numarintą gyvenimą trumpam vėl būtų grįžusi gyvastis. Vis dėlto kad ir kokia būtų režisieriaus intencija, tų spalvotų intarpų galėjo ir nebūti – filmo vientisumui tai nebūtų pakenkę, o tik padėję. Kita vertus, tuos spalvotus momentus galima matyti kaip iškritusius iš bendros nespalvotos dėlionės, tarytum jai nepriklausančius, tarytum nukeliančius į kitą – laimingesnę paralelinę tikrovę.
Juostos centre atsiduria du pagrindiniai personažai – Adrianas ir Ana. Jiedu žiūrovams atsiskleidžia pamažu, per visą filmą. Sudėtingi šių dviejų jaunų, bet jau patyrusių tiek, kiek dažnas nepatiria per visą gyvenimą, paveikslai juos leidžia pažinti įvairiapusiškai. Tačiau jų pozicija tiek vienas kito atžvilgiu, tiek bendrame filmo kontekste, kinta.
Ko gero, aiškiausiai tai atsiskleidžia per Adriano personažą – „Cezario“ laureatas Pierre‘as Niney kuria jautraus, praeities slegiamo, karo palaužto vaikino vaidmenį. Tačiau nors karas iš Hofmeisterių atėmė sūnų, o iš Anos – sužadėtinį, ne tik jie yra aukos. Auka, nukentėjusysis yra ir Francas, klusniai priimdamas jam skirtą bausmę. Savo ruožtu Ana, kurią vaidina vokiečių aktorė Paula Beer, taip pat pereina įspūdingą pasikeitimų gamą. Galiausiai, kad ir koks buvo išeities taškas, kiekvienas jų asmeniškai pasiekia susitaikymą – su savimi, su likimu, su praeitimi, nes tik taip įmanoma gyventi toliau.
Pagrindinius vaidmenis atliekantiems aktoriams – prancūzui P.Niney ir vokietei P.Beer teko nelengva užduotis, kurią jie įgyvendino be priekaištų. Negana to, kad jų vaidinami personažai yra emociškai ir psichologiškai sudėtingi, aktoriams teko mokytis naujų dalykų.
Visų pirma – kalbų. F.Ozonas savo filmuose yra itin dėmesingas detalėms, tad tikrai neteks išvysti (ir išgirsti) tokio paradokso, koks pasitaiko dažname Holivudo filme, esą bet kurios pasaulio valstybės gyventojai laisvai kalba angliškai – ne, F.Ozono Vokietijoje kalbama vokiškai, Prancūzijoje – prancūziškai.
Tad P. Niney, iki šiol nemokėjusiam nė žodžio vokiškai, patekus pas germanofilą F.Ozoną, teko intensyviai mokytis šios kalbos. P.Beer jau buvo pramokusi prancūziškai – F.Ozonas Anos vaidmeniui rinkosi iš vokiečių aktorių, kurios moka prancūzų kalbą. Tačiau tai dar ne viskas – be naujų kalbų abiem aktoriams dar teko išmokti groti: P. Beer – pianinu, P. Niney – smuiku.
Įvertinus tiek matomas, tiek nematomas aktorių pastangas ir talentą, galima apibendrinti, kad jų darbas yra nepriekaištingas. Tas pats pasakytina ir apie antraplanius vaidmenis atlikusius Marie Gruber ir Ernstą Strötznerį bei kitus, ekrane pasirodančius dar trumpiau.
Technine prasme „Francui“ taip pat nėra ko prikišti. Puikus kameros darbas, pagauta ir perteikta vaizduojamo laikotarpio atmosfera, lėto judesio kuriama estetika „Francą“ paverčia ypatingu kinematografijos perlu. Nepriekaištingi garso ir vaizdo montažai. Garso takelis yra labai subtilus – didžiąją filmo dalį, neskaitant kelių diagetinių intarpų, muzika neskamba, vėliau scenas papildo švelnios foninės melodijos.
„Francas“ – emociškai stiprus, tematiškai daugiasluoksnis, estetiškai gražus naujausias F.Ozono darbas dar kartą patvirtina, kad šis kino kūrėjas moka stebinti ir tai kas kartą daro kokybiškai. Taikliai perteikdamas vaizduojamo laikotarpio dvasią filmas iškelia pagrindinę kaltės ir atleidimo temą, aplink kurią vyniojasi pašalinės, bet aiškiai išreikštos praradimo, ksenofobijos, aklo nacionalizmo, tolerancijos, negalimos meilės, karo beprasmiškumo, pateisinamo melo užuominos.
Ypatinga nespalvotų kadrų estetika, vis nauji siužetinės linijos vingiai, įspūdingi ir puikiai perteikti daugiasluoksniai personažai, šalia pagrindinės subtiliai užgriebta daugialypė problematika yra tai, dėl ko šią juostą reikia pamatyti. F.Ozonas ja tik dar smarkiau patvirtina savo, kaip neprognozuojamo, mėgstančio stebinti, nesikartojančio ir gebančio suvaldyti eklektiką, režisieriaus statusą. Belieka su nekantrumu laukti naujo jo kūrinio.
