Nors abu filmai yra be galo skirtingi, tačiau kaipmat abu buvo pripažinti tiek kritikų, tiek žiūrovų kaip ikoniniai ne tik dėl įdomių istorijų ir kitokių siužetų, bet ir dėl to, su kokia didele meile kinui režisierius pateikė istorijas.
„Kallifornijos svajose“ Damienas Chazelle'as sugrąžino į ekranus svajonių porą Ryaną Goslingą ir Emmą Stone, kuriems tai jau 3-čias filmas kartu. Šįkart R.Goslingas yra talentingas pianistas Sebastianas, dievinantis džiazą, o E.Stone vaidina pjeses rašančią ir apie aktorystę svajojančią baristą Miją.
Šie du jauni ir kupini svajonių žmonės susitinka Los Andžele – galimybių mieste, kur tokių kaip jie – ant kiekvieno kampo. Patys nesuprasdami kaip, jie įsimyli – juos suveda aistra kūrybai, siekiui išpildyti savo troškimus ir noru padėti vienas kitam pasiekti taip trokštamus tikslus.
Sebastianas svajoja įsigyti legendinį barą ir paversti jį džiazo mylėtojų klubu, o Mija tikisi įrodyti, jog yra talentinga aktorė, galinti sukurti karjerą Holivude. Kaip bebūtų, svajonių išpildymas kainuoja, ir jiems tenka ne tik perlipti per save, kad įveiktų visus sunkumus, bet ir atsisakyti kai ko daugiau.
Šiais laikais kurti miuziklą – rizikinga ir drąsu. Tikrai ne daugelio mėgstamas, labai specifinis žanras daugeliui yra nesuprantamas dėl dainų ir šokio integracijos į siužetą. Prisipažinsiu, niekad nebuvau miuziklų gerbėja, nors dievinau „Mulen Ružą“. Labai bijojau išgirsti R.Goslingą dainuojant ir vos jam uždainavus neramiai susimuisčiau kėdėje. Gerai, kad E.Stone įstojo ir jos balsas puikiai papildė R.Goslingo. Net sakyčiau, kad jų nenupoliruotas dainavimas smagiai skambėjo kartu ir istorijai suteikė žavumo, o ne kliudė.
O kur dar stepo šokimas – visiškai puikiai ir netikėtai. Buvau nuoširdžiai sužavėta filmo lengvumo ir kaip organiškai jame susipina istorija su žanru. Kaip puikiai aplinka papildo veikėjus, kaip gražiai spalviškai žaidžiama kostiumais ir dekoracijomis. Kaip gyvai perteikiama svajonių miesto atmosfera ir kokios trapios tos svajonės.
Dar juostoje labai gražiai susipynė kitų filmų palikimas – tiek „Kasablankos“, tiek „Sukilėlio be priežasties“. Ekrane nuostabiai žaidžia apšvietimas, kamera „be sienų“, nesibaigiantys purpuriniai saulėlydžiai bei gatvės lempos, tarsi paimtos iš „Dainuojantys lietuje“.
Praeities filmų palikimas ir šiuolaikiniai laikai puikiai atspindi tą magišką kino aplinką, kurioje ir kuria gyvena pagrindiniai veikėjai. Nublanko net kartais nesuvestas fokusas. O paskutinė scena trenkė tarsi žaibas iš giedro dangaus ir privertė susimąstyti, kiek iš tiesų lemia pasirinkimai. Filmas užbūrė savo paprastumu ir nuoširdumu, muzikos, šokio ir vaizdo simbioze bei nuoširdžiomis, artimomis emocijomis.
Reziumuodama galiu pasakyti, kad „Kalifornijos svajos“ – gaivus, ryškus ir stilingas miuziklas, kuris nepaliks abejingų. Rekomenduoju tiems, kurie pasiilgo ko nors gero ir patikrinto, tačiau retai sutinkamo šiuolaikiniuose ekranuose. Ir su nekantrumu lauksiu kito Damieno Chazelle'o darbo.
