Tačiau galiausiai jie yra tai, ko žmonės dabar labai trokšta – matyti staigų žmogaus pakilimą ir dar staigesnį nuopuolį. Tai, kas vyksta pabaigoje, retai įdomu. Jau turėjome „Volstryto vilką“, „Didžiąją skolą“, „Amerikietišką aferą“ ir dar daug kitų su finansais susijusių filmų. O dabar į kinus iškelta galva ir storu pilvu įžygiuoja „Auksas“. Tai režisieriaus Stepheno Gaghano juosta.
Kenis Velsas – naudingųjų iškasenų ieškotojas, kuriam nusišypso laimė ir jis atranda tikrąją sėkmę. Tiksliau, susapnavęs vietą ir padedamas partnerio, legendiniu tapusio Maiklo Akostos, jis Indonezijos džiunglėse atranda neapsakomo dydžio aukso gyslą. Tokią, kurią pardavus būtų galima išmaitinti tikrai ne vieną savo giminės kartą. O gal visa ši istorija yra tiesiog per daug gera, kad tai būtų tiesa? Niekam ši mintis net nešauna į galvą, kol galiausiai tampa gerokai per vėlu.
Vienas ir labai akivaizdus faktas apie šį filmą – jei jis nebūtų geras, Auksinio gaublio nominacijos jam niekas tikrai nebūtų skyręs. Ir tai jau pasako tikrai labai daug. Kita vertus, techninės nominacijos nėra jau toks didelis rodiklis. Tačiau kad ir kaip bežiūrėsi, šis filmas neturėtų palikti abejingų.
Režisierius Stephenas Gaghanas nėra tas kino kūrėjas, kuris savo darbus šauna kas dvejus metus ar dažniau, bet anksčiau pasirodžiusi „Siriana“ taip pat buvo kažkuo ypatinga. Ir ne šiaip sau. Filmas tada pelnė Oskarą. Ir štai sugrįžtantis prie rimtų temų režisierius pristatė dar vieną, tikrais faktais paremtą filmą apie bene didžiausią kasinėjimų machinaciją visoje istorijoje.
Kas nėra susipažinęs su šia istorija iš tikrų šaltinių, galės tikrai džiaugtis filmo metu. Iš esmės todėl, kad filmo scenarijus parašytas siekiant bent porą kartų apmauti žiūrovus. Ir tai pavyksta. Viena vieta yra tokia įspūdingai netikėta, kad net žandikaulis atvimpa.
Ir vis dėlto – jei siužeto vingiai gali nustebinti, tai patys dialogai... Nelabai. Taip, jie įdomūs, nenuobodūs ir sugeba išlaikyti žiūrovo dėmesį, bet tikrai nėra tokie, dėl kurių nuolat sėdėdamas galvotum „Va čia tai geeeeras“. Juosta nebando išlaikyti rimtumo, kaip tai buvo daroma „Didžiojoje skoloje“, kurios metu žiūrovas buvo verčiamas jaustis šiokiu tokiu kvailiu. Pokalbiai taip pat nėra tokie įmantrūs, kaip „Volstryto vilke“, tačiau į viską įpainiotas humoras leidžia sėdint pakikenti ir tuo pačiu neprarasti budrumo, nes skaičiai čia irgi kalba. Ir jei jų neseksi, tikrai pasimesi.
Dėl labai didelės išmonės šio filmo gal ir nereiktų girti. Tai, kad jis paremtas tikra istorija kiek palengvina kūrėjų darbą, bet vis tiek nesukuria tos tikrovės jausmo. Kas tą padaro geriau už patį pasakojimą – tai žadą atimantys Indonezijos vaizdai. Viskas be galo gražu, gamta, o skrydžiai sraigtasparniais atrodo lyg paimti iš „Juros periodo parko“. Na, o Niujorkas yra Niujorkas. Šios betono ir stiklo džiunglės didelio žavesio nesukelia.
Techniškai filmas taip pat aukšto lygio. Gal tai ir ne šedevras, bet viskas atrodo labai tvarkingai. Tiesą sakant, viskas plaukia vienas iš kito ir leidžia atsiriboti nuo gilesnių knibinėjimų. O tai gali reikšti tik viena – arba montažo režisieriai yra genijai ir sugebėjo užglaistyti visas klaidas, arba viskas yra tiesiog tvarkinga. Ir greičiausiai tai yra antras variantas. Pradedant smagiu garso takeliu, baigiant operatoriaus darbu – viskas yra labai gerai.
Tačiau viskas nublanksta prieš vaidybą. Ir visiems aišku, kieno. Aktorius Matthew McConaughey ne šiaip sau yra pelnęs Oskarą. Jo kūno pokyčiai nebenusileidžia Christianui Bale‘ui. Bet atvirai sakant, labai jau sunku žiūrėti į praplikusį M. McConaughey ir į nudribusį jo pilvą. Ir dar tos siaubingos baltos kelnaitės. Kad ir kaip ten bebūtų, ne kūno pokyčiai veda filmą, o aktoriaus sugebėjimas perteikti savo personažą. Ir jis yra nepriekaištingas. Galima net sakyti, kad būtent jis taip smarkiai kilsteli filmo kokybę. Nes kad ir kaip baisu žiūrėti į jį tokį išsidarkiusį, jo vaidinimo sugebėjimai yra paties aukščiausio lygio. Gal jis ir nėra nominuotas jokiam apdovanojimui už šį vaidmenį, bet tikrai galėtų.
Jo kolegos ekrane paprasčiausiai nublanko. Tikrai nebuvo taip, kad Edgaras Ramirezas ar Bryce Dalas Howardas suvaidintų blogai, tačiau jų „kalibras“ yra gerokai menkesnis už M. McConaughy. Jie visai gerai atliko savo antraplanius vaidmenis ir gerai įsiliejo į visumą. Taip, tikrai buvo galima žiūrėti į Edgarą Ramirezą ir tikėti viskuo, ką jis sako. Taip, filmo pabaigoje jis labai nustebino. Bet tai vis tiek nebuvo toks stiprų efektą keliantis aktorius. Na, o kiti dar mažiau ekrane pasirodę aktoriai tiesiog buvo kaip pridėtinė vertė. Tikrai ne minusas, bet ir ne didelis pliusas.
Kaip sako senovės patarlė – „Ne viskas auksas, kas auksu žiba“. Ir šioje istorijoje geresnio posakio, apibendrinančio visą istoriją, nė su žiburiu nerasi. Tiek žmogiški išgyvenimai, tiek šeimyninės dramos, gyvenimas kamuojamam maliarijos ar gyvenimas Volstryto padangėje. Viskas persipina „Aukse“ ir taip sunarplioja, kad po filmo išeini lengvai kontūzytas, bet vis tiek išsišiepęs. Filmas yra geras, o geriausias dalykas jame – Matthew McConaughey.
