Šį sekmadienį Vilniaus tarptautiniame trumpametražių filmų festivalyje vyks A.Jevdokimovo filmų retrospektyva.
Šešiuose jo filmuose žiūrovai išvys Šiaurės Rytų Kaukaze gyvenančius avių augintojus tušetus, režisierių Šarūną Bartą ir jo filmo „Namai“ kūrybinę komandą, mados festivalio dizainerius bei modelius, režisierių Joną Meką, legendinėje Rašytojų sąjungos kavinėje „Suokalbis“ besilinksminančius menininkus.
Filmas apie „Suokalbį“ buvo pradėtas kurti 1995-aisiais, o ekranus pasiekė tik prieš porą metų. Laiko dulkės nepaskandino kūrinio meninės vertės – A.Jevdokimovas už šią juostą pelnė Sidabrinę gervę.
Filmas dinamiškas, su farso ir absurdo elementais, primenantis režisieriaus Emiro Kosturicos stilių. Ekrane žmonės geria, aistringai diskutuoja, rūko, moterys po šokių salę tampo įkaušusius vyrus. Tie, kas neturi laisvos kėdės, įsitaisę ant plastikinės butelių dėžės.
Režisierius šiuo metu kuria du filmus: apie lietuvius, Anglijoje įsisukusius į naudotų daiktų verslą, ir apie tai, kaip projektas „Misija Sibiras“ keičia vaikų bei tėvų santykius.
Aktorių Renatos Vagnerytės ir Michailo Jevdokimovo šeimoje gimusio Artūro kūrybos kelias nebuvo tiesus. Nuo vaikystės jis labiau domėjosi fizika, o ne menu, net buvo įstojęs į universitetą, bet netrukus suprato, kad fizikos mokslai – ne jam.
Savo vietoje pasijuto tik tuomet, kai įstojo į Šotos Rustavelio teatro ir kino institutą Tbilisyje. 1988 metais ten buvo surinktas lietuvių, būsimų kino režisierių, kursas.
– Kaip atsidūrėte Gruzijoje?
– Sovietmečiu gruziniškas kinas buvo stiprus ir įdomus. Buvo sugalvota, kad Vilniaus dailės akademijoje gruzinai mokysis grafikos, o Lietuvos jaunimas Gruzijoje – režisūros. Mano kurse buvo devyni žmonės, vėliau dalis nubyrėjo.
Tbilisyje vyravo laisva atmosfera, todėl mano charakteriui labai tiko. Mes anksti pradėjome dirbti. Gruzijoje net pirmakursiai ima filmuoti, o vėliau laiko teorijos įskaitas ar egzaminus.
Mokslus baigėme penkiese. Diplomus atsiėmėme tik 2009-aisiais. 1992 metais Gruzijoje prasidėjo karas, tvyrojo chaosas, buvo labai baisu. Nebuvo įmanoma ne tik mokytis, bet ir gyventi.
– Kodėl filmas „Suokalbio antologija“ pasirodė tik 2015 metais?
– Filmavome 1995–1996 metais su operatoriumi Rimvydu Leipumi sena sovietine kino kamera „Konvas“ 35 mm kino juostoje. Kai baigėsi pinigai ir juosta, peržiūrėjęs medžiagą nesupratau, ką su ja daryti.
Kodėl filmas taip sunkiai ir taip ilgai kurtas? Gal tai lėmė ir asmeninės priežastys. Aš pats tikriausiai per daug laiko praleisdavau „Suokalbyje“.
Pasidarė sunku atsirinkti, ką gi čia darai, nes pats tampi lankytoju, vos ne žingsnis iki personažo. Tad neaišku, kurioje kameros pusėje esi.
Situacija buvo beviltiška. Stūmiau metus, kitus. O paskui pavogė juostas su filmo garso takeliu ir situacija tapo dar beviltiškesnė.
Vienu metu pajutau, kad kurdamas kiną neturiu nei ko, nei kaip pasakyti. Kinui buvo sunkus laikas. Lietuviškų filmų niekas nerodė. Na, sukuri filmą, nuvyksti į vieną ar į kitą festivalį, ir viskas. Taškas.
Nustojau kurti filmus ir ėmiau su kolegomis rengti kino festivalį „Tinklai“. Jeigu nepavyksta filmų kurti, tai galima juos rodyti. „Suokalbis“ pakibo lyg beviltiška audringos jaunystės skola. Keletą kartų bandžiau montuoti, bet nieko neišėjo.
Porą kartų mėginau to filmo atsikratyti – siūliau porai režisierių draugų pasižiūrėti medžiagą ir užbaigti. Sakiau, gal prisidėsiu. Niekas nesiėmė.
– Kas suteikė jėgų atgaivinti seną projektą?
– Daug kas įkalbinėjo jį baigti. Be to, kad įstengčiau kurti naujus filmus, turėjau grąžinti seną skolą, kuri buvo lyg akmuo po kaklu.
Taip viskas ėmė judėti. Medžiagos nebuvo labai daug. Buvo nufilmuota 1 valanda 40 minučių. Galutiniame variante liko mažiau nei pusvalandis.
– O kaip atsirado pavogtos juostos su garso takeliu?
– Neatsirado. Radome šiek tiek originalių įrašų iš „Suokalbio“ laikų. Panaudojome kaip triukšmą. Kai kuriose vietose garsą teko atkurti.
Filmo pradžioje rodomas „Poezijos pavasario“ renginys, poetas Benas Januševičius skaito eilėraštį. Po to buvęs ilgametis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas jam pasako keletą žodžių.
Puikus epizodas, bet nėra garso. Tad eilėraštis buvo įgarsintas iš naujo, o V.Sventicko kalbą buvo sunku suprasti net ir išdidinus kadrus.
Šiuo metu jis jau pensininkas, gyvena Dzūkijoje miške. Specialiai nuvažiavau pas jį, kad kartu pažiūrėtume ir jis iš lūpų judesių bandytų suprasti, ką tuomet galėjo pasakyti.
Jis labai nustebo, kad atvažiavau į mišką įsirašyti penkių žodžių, kuriuos jis galbūt prieš 15 metų pasakė. Pasėdėjome pusvalandį, įsirašėme keletą variantų.
– Kaip kurdamas filmą sutarėte su „Suokalbio“ lankytojais?
– Lankytojai žinojo, kad kuriame filmą, vaikščiojome su kino kamera, ryškiai švietė prožektoriai. Jie prie mūsų greitai priprato, nekreipė dėmesio. Mes patys su operatoriumi dažnai sėdėdavome prie stalelio. Visi mus pažinojo.
– Ar jūs ten eidavote tik dėl filmo?
– Aš ten būdavau dažnas baliauninkas. Kita vertus, ten būdavo dalykinių susitikimų vieta. Lankydavosi skirtingų profesijų žmonės. Kaip pradedančiam režisieriui susipažinti su jais buvo labai naudinga.
– Filme matome ir režisierių Algimantą Maceiną, kuris šiuo metu atlieka 8 metų įkalinimo bausmę už dailininko Naglio Karvelio nužudymą.
– A.Maceina filmo nematė. Šiomis dienomis vyksiu į kalėjimą ir nuvešiu jam „Suokalbio“ įrašą.
– Kokia buvo filmo herojų reakcija, kai juosta pasirodė?
– Daug kas iš tos kompanijos nelabai nori prisiminti tų beprotiškų laikų. Vienas pasakė: „Ko tu čia prie manęs lendi? Aš tada dvi santuokas pragėriau, o tu man dabar kažką nori priminti.“
Man dabar labai keista, kaip įsigudrindavome po tų linksmybių dirbti, šį tą protingo veikti. Tai buvo laikas, kai galėjai sau leisti elgtis neatsakingiau. Dabar gyvenimas, o gal branda priverčia labiau rūpintis.
– Ar tikėjotės, kad filmas gaus Sidabrinę gervę? O gal būtent ilgas kūrybinis procesas garantavo sėkmę?
– Jeigu prieš daug metų būčiau prisivertęs jį pabaigti, gal nieko gera nebūtų išėję. Viskas nusistovėjo, atsirado mano santykis su praėjusio amžiaus pabaiga.
Žinoma, jokio įvertinimo tikėtis negalėjau. Kai iš kino kūrėjų gildijos esi iškritęs 15 metų, pasidaro neramu, užgula papildoma atsakomybė, apninka baimė.
Apsidžiaugiau, kai pakvietė rengti savo filmų retrospektyvos. Nesijaučiau klasiku, bet labai šaunu. Man pačiam keisti atrodo filmai, kuriuos kūriau prieš 20 metų. Juk ir pats pasikeičiau per tą laiką.
– Ar visada lengvai prisikalbinate filmų herojus?
– Būna įvairiai. Šiaip niekada nesu per prievartą lindęs prie žmogaus ir bet kokia kaina prašęs filmuotis.
Tačiau kartą, kai čigonų tabore filmavome juostą „Kirtimų idilės“ (1991 m.), buvo graži scena. Vyko kažkokia šventė, pora čigonų pradėjo aistringai groti gitaromis ir dainuoti, vietinė mergaitė ėmė šokti.
Buvo labai linksma, skambėjo užvedanti muzika. Įrašėme brokuotą garsą, todėl nutarėme tą patį įrašyti iš naujo. Bet buvo neįmanoma susitarti su čigonais. Atvažiavome, o jie sako: „Ten linksma daina, o man šiandien nelinksma.“
Nupirkome jiems alkoholinių gėrimų, galiausiai kažkaip prikalbinome pagroti, bet daina skambėjo vangiai, be aistros. Teko sutvarkyti tą blogą įrašą, nepasidarė jis labai geras, bet naudoti buvo galima.
Dažnai tenka pamaloninti herojus. Kartą tame pačiame tabore suplanavome filmuoti namo viduje, o pagiringas šeimininkas sako: „Žinai, raktų nėra, žmona išsinešė, bet alaus gerai būtų išgerti.
Gal tada žmona grįžtų su raktais, o gal ir pats juos rasčiau.“
– Ar palaikote ryšius su savo filmų herojais?
– Pabendraudavau, tame pačiame tabore lankiausi ne kartą. Įdomu išsaugoti ryšį, juk prisiriši prie tų žmonių.
Jeigu tau nesvarbūs žmonės, apie kuriuos kuri filmą, tai kažin kas iš to filmo išeis.
Tik jei filmuoji toli, sunkiau palaikyti ryšius. Į Kaukazą pas kalniečius avių augintojus nuvykau parodyti filmo „Aukštyn upe“ (1992 m.).
Tame filme daug trykštančio kraujo, rodoma, kaip žmonės pjauna avinus. Tie natūralistiniai vaizdai nėra malonūs Europos festivalių žiūrovams. O kalnuose žmonės, išvydę, kaip pjauna avinui gerklę ir bėga kraujas, imdavo juoktis lyg išprotėję.
