Šįkart festivalio tema – „Susitikimai“. Ji atspindi nuolatinį renginio atsinaujinimą, dėmesį naujiems vardams ir veidams kino ekranuose, paskatą pažinti įvairų požiūrį į pasaulį.
Interviu su šių metų festivalio „Žiemos ekranai“ filmų kolekcijos sudarytoja Egle Maceinaite ne tik leis pažvelgti į prancūzų kino meno gelmę, tačiau pirmiausia įkvėps iš naujo susidomėti, nustebti, pamilti nesuturimą, nenusakomą ir visada stebinantį prancūzišką kiną.
- Užduotis sudaryti filmų programą festivaliui “Žiemos ekranai“– išties nemenkas iššūkis. Tarsi imti ir rašyti ant balto popieriaus lapo. Ar nesutrikote dėliodama programos eskizus? Kokie kriterijai rodė kryptį pradiniame etape?
– Daug kalbėjome su komanda, be to, tariausi ir su tais, kurie programas sudaro jau ne vienerius metus. Norėjosi pagalvoti, koks tai festivalis, kokie jo tikslai, koks žiūrovas, kas jau matyta, ko dar trūksta. Aišku, sudėtinga išvengti ir subjektyvios nuomonės, tačiau pasirinkimai vis dėlto yra argumentuoti. Sekamos kino pasaulio naujienos bei tarptautinių festivalių programos. Į programą aš žiūriu kaip į visumą – kiekvienas filmas čia turi rasti aiškią vietą. Daug dėmesio skiriu jauniesiems režisieriams, debiutiniams filmams. Žinoma, smagu į Lietuvą atvežti ir stiprių, jau pažįstamų režisierių naujausius darbus.
- Kodėl pasirinktos tokios temos: pagrindinės programos – „Susitikimai“, o retrospektyvos – „(Ne)tikros istorijos“?
– Susitikimo koncepcija įdomi savo atsitiktinumu, momentiškumu, nežinia, nepatogumu – kine tai dažnai tampa pretekstu siužeto linijai vystytis. Man patiko ir naujo susitikimo idėja: įsipareigojome į šalį padėti tai, ką jau žinojome apie šį festivalį, ir paruošti visiškai naują, įvairią programą.
Taip pat norime pabrėžti ir susitikimus, rengiamus už kino salės ribų, – šiais metais sudarėme intensyvią renginių programą. Atvyksta keli režisieriai, vyks edukacinis užsiėmimas, konferencija su kūrėjais, trumpametražių filmų vakaras...
O štai „(Ne)tikros istorijos“ atsirado po ilgų diskusijų. Norėjosi modernios, aktualios temos, kuri leistų geriau suprasti ir pačią kino istoriją bei šiandienos tendencijas. Susitelkėme į tiesos ir iliuzijos klausimą. Juk kinas – tai iliuzijų iliuzija, 24 kadrai per sekundę! Sukonstruota, sukurta istorija, o neretas įsitraukęs žiūrovas nė nesusimąsto, kad žiūri į miniatūras, atspindžius, šešėlius. Norėjome pasigilinti į šį santykį tarp tikro ir netikro. Toks žaidimas pasirodo įvairiausiomis formomis – ir siužetu, ir skirtingų medžiagų bei žanrų jungtimi, ir neprofesionalių aktorių vaidyba...
- Kuo šios temos aktualios šiuolaikiniam kinui ir šiuolaikiniam sociumui?
– Pagrindinės programos tikslas – kuo plačiau parodyti, kas pastaraisiais metais įvyko ir vyksta Prancūzijos kino pasaulyje. Atkreipti dėmesį į naujus kūrėjus, aktorius, rūpimas temas, didelius ir mažus projektus. Pagrindinės programos filmai apima nepaprastai platų problemų spektrą. Nuo visuomenei aktualių, kaip socialinė nelygybė, individo akistata su sistema, tolerancija, atskirtis, iki mums visiems kertinių dalykų – santykio su kitu, vienatvės, meilės, mirties...
Tuo „Susitikimai“ ir aktualūs: nauja pažintis su savitu autoriaus žvilgsniu gali atnešti labai daug. Net jeigu toks pasimatymas ir nepatiks, žiūrovo viduje kažkas vis tiek bent truputėlį sukirbės.
Retrospektyvos tema atsirado stebint šiandienos procesus menuose – čia sparčiai nyksta ribos, įvairios medijų rūšys pinasi viena su kita, įsigali naujosios technologijos, menas liejasi į mokslą, o mokslas į meną. Kine taip pat nebelieka skirties: neretai paties kino paviršius tampa pagrindiniu filmo objektu, o vaidybinis ir dokumentinis žanrai neišardomai susipina tarpusavyje.
Tikrovės ir iliuzijos klausimu žaidžiama nuo pat kino atsiradimo – dar 1903 m. pirmajame vesterne „Didysis traukinio apiplėšimas“ (The Great Train Robbery) kaubojus šauna atsukęs pistoletą tiesiai į kamerą, tuo priversdamas nepatyrusius žiūrovus slėptis po kėdėmis, o 1960-aisiais Jeanas Lucas Godard‘as filmo „Iki paskutinio atodūsio“ (A bout de souffle) pradžioje pasiunčia žiūrovą velniop, taip griaudamas ketvirtąją sieną tarp filmo ir žiūrovo. Šie kad ir vadovėliniai pavyzdžiai man atrodo paveikūs – kelia esminius klausimus apie patį kiną, apie žvilgsnį, iliuziją, vaizduotę. Buvo itin įdomu programą nutiesti kaip kelią, jame įžvelgiant tam tikrą panašių paieškų trajektoriją.
- Ar kine, jūsų nuomone, apskritai yra aktualių ar neaktualių klausimų?
– Jei savitą žvilgsnį į pasaulį pateiksime paveikiai, profesionaliai, su tikslu ir idėja – jis visuomet bus aktualus ir svarbus.
- Kaip manote, kas šiuolaikiniame kine svarbiau: turinio paveikumas ar formos išraiškingumas? Galbūt nuotaika svarbiau nei siužetas, o gal atvirkščiai?
– Svarbiausia – harmonija. Forma be turinio gali tapti nereikalingu intelektualiniu pasimaivymu, o turinys be formos – plika medžiaga. Viskas turi žaisti drauge.
- Kuo, jūsų manymu, prancūzų kinas išsiskiria iš kitų?
– Nelabai mėgstu skirstyti ir lyginti įvairių šalių kiną, nes kiekvienam būdinga savita istorija. Bet turbūt prancūziškas kinas ir apskritai prancūzų menas mane labiausiai žavi visiška savo laisve – nuolatiniu jos siekiu, tam tikru akiplėšiškumu, maištaujančiu žvilgsniu. Ir visa tai jie moka padaryti labai paprastomis priemonėmis, be pretenzijų. Tai nėra lengvas kinas: dažnai jam suprasti reikia tam tikro kultūrinio bagažo, žvitrios akies… Čia esmė slypi detalėse, vienoje frazėje, geste, mimikoje, žvilgsnyje.
- O kuo prancūzų kina žavi jus pačią?
– Kuo daugiau laiko plaukioju šioje terpėje, tuo kinas man atsiveria vis daugiau savo sluoksnių. Tai – ir meno, ir technikos, filosofijos, vadybos aparatas, kur viskas telpa sekundėse. Ir kiek į jį nuorodų! Atrodo, gyvenimas yra panašesnis į filmą, o ne atvirkščiai.
O iš tiesų man labai patinka demokratiškoji kino, kaip meno, pusė. Gal koks žmogus ir patingės nueiti į parodą, tačiau jį lengvai nusivesi į kino teatrą. Apie filmą dažnas turi gana užtikrintą požiūrį, čia lengva susitapatinti. Kartais kalbėdama apie filmą visai netikėtai išgirstu labai įdomių minčių, pastebėjimų. Iš tokių įspūdžių galima net visai naujai atrasti žmogų. O kartais, nuomonėms išsiskyrus, ir rimtai susipykti!
- Ar pamenate, kuris filmas pirmasis tapo šio festivalio programos dalimi?
– Pirmojo neprisimenu, užtat atidarymo filmas „Džiunglių įstatymas“ (La Loi de la jungle) buvo pasirinktas vienas paskutinių. Jis nefigūravo kitų festivalių programose ir nėra gavęs apdovanojimų. Jį atradau žiūrėdama visai kitą režisieriaus filmą. Bet pamačiusi pamaniau: “Oho, kažkas nauja.“ Tai labai savotiškas filmas – fragmentiškas, gana specifinio stiliaus, humoro. Galbūt šiek tiek neįprastas „Žiemos ekranams“ dėl jame išsakomos kritikos. Bet pamaniau – kodėl gi ne? Jeigu filmas iškelia kelias skirtingas pozicijas, laikau tai geru ženklu. Labai nesinori tapti patogiu bei nuspėjamu festivaliu.
- Dėl kurio filmo kilo daugiausia klausimų?
– Ilgai svarstėme dėl „Solanž ir gyvieji“ (Solange et les vivants). Filmo režisierė – Ina Mihalache, kanadietė, gyvenanti Paryžiuje, tapusi žinoma Prancūzijoje dėl „YouTube“ internetiniame kanale kuriamų filmukų. Tai internetinės, „youtuberių“ kartos kūrėja. Tai tikrai galima pajausti iš jos filmų struktūros. Juosta sukurta turint mažytį biudžetą – internete galima rasti minios finansavimo kampaniją, kuri ir surinko šiuos pinigus. Tai labai jaunatviškas projektas, bet mane patraukė solidi ir smagiai pateikta jo tema – vienatvė.
Be to, diskutuodama su pažįstamais prancūzais sužinojau, kad dažnas šios režisierės kuriamų filmukų nemėgsta dėl jos egocentriškumo bei manierų! Darosi smalsu, nes režisierė iš savęs kuria tikrą personažą. Įdomu, kokia reakcija bus Lietuvoje. Ironiška, nes patį filmą gavome ne iškart – iš pradžių per klaidą platintojai atsiuntė visai ne tą!
- Kuris iš festivalio filmų labiausiai atspindi šiuolaikinį prancūzų kiną?
– Pagrindinė programa gana koncentruota – joje tik dešimt filmų, tad stropus žiūrovas galbūt spės pamatyti juos visus ir taip susidarys platesnį šiandienos prancūzų kino vaizdą. Visi pagrindinės programos filmai labai skirtingi: čia yra ir jaunosios kartos režisierių darbų, pavyzdžiui, Damieno Manivelio „Parkas“ (Le Parc), ir ne vienerius metus trukusių projektų, kaip Emilie Brisavoine „Polina ištrūksta“ (Pauline s‘arrache), ar mūsų publikai žinomų režisierių André Téchiné, Benoit Jacquot filmai. Bet ir pastarieji atstovauja visiškai skirtingoms kryptims: A.Téchiné „Septyniolikmečiai“ yra realistinis filmas, kalbantis apie socialinę skirtingų žmonių grupių tikrovę, o štai B.Jacquot „Iki niekados“ labiau gvildena psichologinius, vaizduotės, būties-nebūties vingius.
- Kaip manote, kuris filmas pasirodys labiausiai komplikuotas lietuvių auditorijai? Kurį, manote, labiausiai priims?
– Laukiu reakcijos į Jeano Christophe'o Meurisse filmą „Apnėja“. Tai režisieriaus debiutas – jis pats ir aktorių komanda yra atėję iš teatro pasaulio. Filmas sukurtas be iš anksto parašyto scenarijaus, tik numačius situacijas. Tai beprotiškas, siurrealus, aštrus filmas! Tačiau, mano nuomone, jis išties įdomiai parodo ir šiandienos Prancūzijos socialinę tikrovę, ir pačių prancūzų mentalitetą. Man tokie filmai atrodo reikšmingi, nes aplink save vis dar dažnai girdžiu kalbant apie Prancūziją kaip apie sūrio ir prancūziškų batonų šalį. Prancūzija jau seniai neturi būti vien Eifelio bokštas ir kanelės – ten juk visko kur kas daugiau! Norisi išardyti stereotipus ir kartu pasikapstyti giliau.
- Ar programoje rasime nepatogaus kino pavyzdžių?
-Tikiuosi, visi filmai bus vienaip ar kitaip nepatogūs. Patogius filmus žiūrime vakarais po darbo, norėdami pailsėti. Bet, manau, žiūrėdami patogius filmus ne mąstome, o tik vartojame. O kad filmas ką nors viduje suvirpintų, visai nereikia kontroversiškų, sudėtingų temų.
Tarkime, „Kelionė į Grenlandiją“ yra komedija apie gana paprastą gyvenimo kasdienybę, bet kažkodėl filmas nepalieka mano minčių. Gal dėl ne tokių paprastų personažų, gal dėl šiaurietiško peizažo... Dar pati galvoju.
- Įsivaizduokime, kad filmus skirstysime į populiariuosius ir nišinius. Jei populiariesiems pasirinksime festivalio plakato raudoną spalvą, o nišiniams mėlyną, kuriuos kokia spalva nuspalvintumėte?
– Ko gero, alternatyviausias pagrindinės programos filmas – Damieno Manivelio „Parkas“ – minimalistinis filmas, trumpas, bet neskubus, su pora bevardžių personažų ir parku, kuris iš draugiško tampa vis grėsmingesnis. Tai įdomus ir, mano galva, pavykęs bandymas, jungiantis iki tyrumo išgrynintus kino elementus.
Alternatyvos, eksperimentinių idėjų mėgėjai turėtų apsilankyti retrospektyvos filmuose „Artemidė, artišoko širdis“ – labai jauki, gerai nuteikianti juosta, ir „Tėvas“ – šiek tiek rimtesnis Alaino Cavalierio ir Vincento Lindono draugystės rezultatas, per politikos ritualus keliantis klausimus apie galią ir lygybę kine. Tarp režisieriaus ir žiūrovo, filmuojančio ir filmuojamojo.
- Kurį filmą pavadintumėte madingu, tendencingu, novatorišku ir privalomu pamatyti?
– Kiekvienas žiūrovas filmus rinksis pagal savo skonį, tačiau labai noriu atkreipti dėmesį į kelis dar nerodytus, bet būtinus pamatyti klasikos filmus – tai Chriso Markero „Gražioji gegužė“, Josepho Losey „Ponas Kleinas“, Maurice‘o Pialat „Van Gogas“, Jeano Renoir‘o „Žaidimo taisyklė“, animacinis Paulo Grimault „Karalius ir paukštis“.
Taip pat kviečiu į Joachimo Lafosse „Poros ekonomiką“, Xaviero Serono „Galvą guldau“ – tai juosta apie niūrią temą – mirtį, tačiau filmas mirtinai juokingas! Ir vizualiai labai įdomus, netikėtas. Po filmo seansų bus galima susitikti su režisieriumi. Manau, žiūrovai tikrai turės jam klausimų.
