Debiutinį režisierės Linos Lužytės filmą „Amžinai kartu“ reklamuoja ką tik aprašytas plakatas. Sykiu jis perteikia ironišką juostos siužeto esmę – šeimos santykių modelį, kai dominuoja žavi, veikli, reikli žmona, siekianti perlipdyti nelaimėlį vyrą pagal savo skonį ir supratimą.
Ką jai lieka daryti, jei išrinktasis, švelniai tariant, neatitinka standartų – rengiasi nei šiaip, nei taip, bendrauja su neaiškaus sukirpimo menininkais ir dirba kaskadininku, nors turi filosofo diplomą.
Patologinis tobulumo siekis
Naujas L.Lužytės filmas labiausiai susijęs su 2009 metais pasirodžiusia ir puikiai įvertinta jos trumpojo metražo juosta „Jau puiku, tik dar šiek tiek“.
Tarpusavio santykius čia gerokai pakoreguoja moterų patologinis siekis viską padaryti tobulai, net šalia esančių žmonių sąskaita. Iki taip trokštamo tobulumo dažniausiai kiek pritrūksta, o herojų užsibrėžtoje įvaizdžio formavimo programoje atsiranda nenumatytų trukdžių. Tad galiausiai jų pastangos tampa tragikomiškos.
Subtili ironija – itin retas reiškinys šiuolaikiniame lietuvių kine, kur komedijos neįsivaizduojamos be vulgarių juokų, patyčių ir triaukščių keiksmažodžių, o esą rimtos dramos gąsdina žiūrovus kiek paplėkusiais kadrais, mediniais dialogais ir dirbtinėmis problemomis.
Šiame kontekste L.Lužytės filmas „Amžinai kartu“ – maloni išimtis, nors kalbėti apie atradimus ir kitokius naujus vėjus galbūt ankstoka ir kiek netikslu.
Ar pastangas suvokti savo tapatybę ir pažvelgti, kas slypi už blizgių paviršių, kurie pastaruoju metu neatsiejamai susipynė su laimingo gyvenimo norais ir įsivaizdavimu, galima pavadinti naujove? Kažin.
Filmavo žymus operatorius
Kadangi situacija, nepaisant pasirodančių nacionalinių filmų gausos, vis tiek yra neadekvati, dalykai, kurie turėtų būti savaime suprantami (gana tikroviška istorija, profesionali vaidyba, natūraliai skambantys dialogai), jau gali būti vertinami kaip didis filmo „Amžinai kartu“ laimėjimas.
„Amžinai kartu“ išsiskiria realistine, net, sakyčiau, griežta stilistika, išblukusiu pilkų ir melsvų spalvų koloritu, būdingu rumunų naujosios kino bangos filmams.
Apie jokias „bangas“ šiuo atveju tikrai nenorėčiau postringauti. Šiaip ar taip, „Amžinai kartu“ nufilmavo rumunų operatorius Olegas Mutu, prisidėjęs prie Cristiano Mungiu „4 mėnesių, 3 savaičių, 2 dienų“, „Už kalvų“, Siargejaus Loznicos „Mano laimės“, „Rūke“. Tai darsyk paliudija seną tiesą, kad rezultatą nemažai lemia ir vizualiniai sprendimai.
Filmo personažai dažnai rodomi uždarose, erdvėse – automobilių salonuose ar moderniai įrengtuose kambariuose. Tačiau atstumas tarp jų – milžiniškas, matuojamas nuolat spengiančia tyla, ilgomis pauzėmis, nevykusiais bandymais pasikalbėti.
Trys vieniši individai – motina, tėvas ir vaikas – gyvena po vienu stogu, bet dėl nuolatinio veidmainiavimo nieko nenutuokia apie kito jausmus ar baimes.
Jie ne itin ir stengiasi suvokti, nes patys nesugeba apibūdinti savo emocijų. Apsimesti, kad viskas puikiai funkcionuoja, paprasčiau nei išsiaiškinti, kaip yra iš tikrųjų.
L.Lužytė sutelkė dėmesį į uždarą vienos šeimos pasaulėlį, kurio absurdiškumas gali sukelti tiek juoką, tiek ir nelinksmų minčių.
Lūkesčiai ir tikrovė
Filme nelabai aišku, kur ir kada vyksta veiksmas, trikdo motyvų gausa, tik O.Mutu kamera kartais fiksuoja grubios faktūros sovietinės architektūros paveldą, bet dažniausiai ilgai ir iš arti stebi veikėjų veidus, žvilgsnius.
Filmo ritmas neskubrus, leidžiantis įsijausti ir net pabūti filmo veikėjų kailyje. Apie dramatiškus įvykius, tarkim, įgriuvusį prekybos centro stogą, sužinome iš kambario kampe tarškančio televizoriaus, bet pirmiausia – iš herojės reakcijos.
Į perfekcionizmo spąstus pakliuvusios moters jausmų sumaištį meistriškai atskleidžia aktorė Gabija Jaraminaitė: begalinį norą, kad viskas klostytųsi tik gerai, perdėtą rūpinimąsi, kuris pamažu virsta kitų šeimos narių kontrole, užsispyrimą bet kokia kaina turėti tobulą šeimą, o galiausiai – skaudų lūkesčių ir tikrovės neatitikimą.
Moteris taip stengiasi sukurti laimingo gyvenimo įspūdį, kad nei jai pačiai, nei šalia esantiems nėra lengva. Visiems tenka žaisti visuomenėje priimtus žaidimus ir stebėti, kaip pamažu trūkinėja tobulybės iliuzija.
Įtemptus santykius šeimoje ir skirtingus personažų charakterius gana įdomiai perteikia vyro vaidmenį sukūręs Dainius Gavenonis ir jaunoji aktorė Eila Grybinaitė, įtikinanti savo natūralumu ir spontaniškumu.
Jie, kaip ir antraplaniuose vaidmenyse pasirodantys aktoriai Rasa Samuolytė, Giedrius Savickas, Arūnas Sakalauskas, leidžia patikėti jaunos režisierės įžvalgomis apie žmones, kuriems taip sudėtinga būti kartu.
