Pagrindiniai filmo personažai – Ji (akt. G.Jaraminaitė), Jis (akt. D.Gavenonis) ir mažoji Ji (akt. Eila Grybinaitė). Ji – desperatiškai tobulą šeimą kurianti moteris. Jis – nepriklausomas kaskadininkas, jos nenorui, vis sugrįžtantis į filmavimo aikštelę. Jų duktė, neapsikentusi gražių vakarienių ir amžino nesusikalbėjimo, vieną dieną pabėga, policijai pasakiusi, kad neturi tėvų. Bet moteris nepasiduoda – jos scenarijuje nelaimingų žmonių negali būti.
„Man šiame filme pagrindinė ne moters, o šeimos tema, šeimos nesusikalbėjimo tema, – sakė režisierė L.Lužytė. – Ta šeima – lyg paralelė visuomenei, kuri turi daug keblumų susikalbėti.“
Aktorius D.Gavenonis, paklaustas, kodėl jo herojus – kaskadininkas, klausimą pirmiausia peradresavo režisierei – tai jos toks pasirinkimas, bet turėjo ir savų samprotavimų. „Ji – anesteziologė, jis – kaskadininkas, taigi duetas jau duok Dieve. Bet jeigu profesija būtų ir kitokia, su kai kuriomis moterimis nugyveni kaskadininko gyvenimą. Jos nuostabios, gražios, bet per daug iniciatyvios, tvarko šeimą ir nusiteikusios net šalį sutvarkyti.
Bet man idėja patiko – mano herojus turi filosofo išsilavinimą, o gyvena šokinėdamas nuo stogų. Aš žinai, kodėl jis pasirinko kaskadininko profesiją, Lina taip pat žino, bet nesinori atskleisti visų paslapčių“, – intrigavo aktorius, palikdamas erdvės būsimųjų žiūrovų fantazijai.
D.Gavenonis džiaugėsi, kad L.Lužytė pakvietė jį filmuotis. „Apie šį scenarijų Lina man pasakė taip, kaip joks režisierius anksčiau nebuvo sakęs: scenarijaus dar nėra parašiusi, tačiau norėtų, kad vieną vaidmenų vaidinčiau aš. Tai buvo Rygoje, naktį, bare. Aktoriui sužinoti, kad jis reikalingas ir kad apie jį galvoja pačioje filmo kūrimo pradžioje, yra didelis pasitikėjimas. Supranti, kad gal iš tikrųjų ten tavęs reikia.
O kai perskaičiau scenarijų, apsidžiaugiau: retai aktoriui pasiūloma vaidinti meilę arba nemeilę, retai vyrą ir moterį taip atidžiai ir preciziškai stebi režisierius ir ta šeimos analizė man tikrai buvo labai įdomi“, – pasakojo D.Gavenonis.
Kalbėdamas apie savo personažą G.Jaraminaitė teigė norėjusi papasakoti apie žmogų, kuris nori būti laimingas: „Turbūt visi norime, kad gyvenimas būtų gražus, kad mes būtume laimingi. Ir ypač moterys – jos jaučiasi atsakingos už šeimą, vaikus, nori visiems padėti ir, ko gero, kai kada peržengia savo galimybių ribas, daro tai, ko nereikėtų daryti, neduoda erdvės kitiems.
Aš taip džiaugiuosi, kad yra filmų, kurių pagrindinė herojė – moteris, filmų, kurie pasakoja apie moters vidinį pasaulį. Personažą lipdėme visi trys, remdamiesi savo gyvenimo patirtimi, prisimindami, kas mums nepatiko vaikystėje. Išgirdusi Linos istoriją, bandžiau suprasti tą moterį ir visiškai pateisinti. Man ji, kaip jau sakiau, moteris – kuri nori būti laiminga. Norėjau papasakoti apie tai, kaip aš noriu būti laiminga, kaip mano mama nori būti laiminga, kaip aš norėjau būti laiminga kaip žmona, kaip aš stengiuosi būti gera mama. Tiesa, mano herojė negalvoja, kad vyras irgi nori būti laimingas. Nors teisingiau, – ji mano, kad žino kaip vyras turi būti laimingas. Mums visiems turbūt kartais atrodo, kad mes geriau žinome, kaip bus geriau kitam. Bet bandydamas lipdyti laimę kažką primesdamas kitam, vargu ar tą laimę surasi. Svarbu surasti taiką…“
Visa kūrybinė komanda džiaugėsi jaunąja aktore E.Grybinaite. Jai pagyras žarstė ir G.Jaraminaitė, ir L.Lužytė: „Aš kartais net pamiršdavau Eilą režisuoti . Scenoje, kai butą užlieja, dirbau su Gabija, dirbau su Dainiumi, kūrėme visą choreografiją, o Eilą net pamiršau – žinojau tik tiek, kad ji turi sėdėti ant stalo-baro. Kai pradėjome filmuoti kadrą, kai kamera atsisuko į Eilą, tik tada prisiminiau, kad čia yra dar ir ji. Eila buvo taip tiksliai susigūžusi, taip atliepė tos scenos idėją, atmosferą, kad jai nereikėjo jokių nurodymų. Matau Eilą kaip labai jautrią, empatišką mergaitę. Ji puikiai sureaguodavo į tai, kas vyksta tarp aktorių, nevaidindama suvaidindavo.“
„Amžinai kartu“ filmavo garsus rumunų operatorius Olegas Mutu, dirbęs su tokiais tarptautinį pripažinimą pelniusiais režisieriais kaip Cristianas Mungiu, Cristi Puiu, Sergejus Loznica, Aleksandras Mindadzė. Kaip režisierei sekėsi jį suvaldyti?
„Olegas nėra lengvai suvaldomas žmogus. Iš pradžių lyg ir buvo iliuzijų jį valdyti, dirbti pagal mano metodiką: atlikti daug namų darbų, piešti kadruotes, eiti į aikštelę turint daug saugiklių, bet Olegas – kaip uraganas, jis nori kurti čia ir dabar. Aš repetuodavau scenas su aktoriais lyg teatre, o Olegas išvaikščiodavo aplink, sekė aktorius kamera. Aikštelėje visada buvo netikėtumo elementas. Vienoje scenoje, kurioje Dainiaus herojus sako tostą pagal žinomos dainos žodžius, jis nufilmuotas be galvos. Tai irgi atsitiko per filmavimą. Pagal klasikines kino taisykles čia turėjo būti stambus planas, nes personažas dominuoja, sako tekstą, bet atsitiko taip, kad jo galvos išvis nėra“, – apie darbo su nepažįstamu operatoriumi iššūkius pasakojo L.Lužytė.
Režisierė L.Lužytė kine jau ne naujokė. 2009 m. ji pristatė trumpametražį filmą „Jau puiku, tik dar šiek tiek“, pasakojantį apie moterį, kuri sovietiniais laikais prie modernaus daikto – šaldytuvo, atkeliavusio iš Vakarų, visomis priemonėmis stengiasi sustatyti šeimą tobulai nuotraukai.
Kitas L.Lužytės filmas – dokumentinė juosta „Igruški’ (2012 m.) – nukelia į vieną Baltarusijos geležinkelio stočių, kurioje nelegaliai prekiaujama pliušiniais žaislais. Abu jie apkeliavo daugelį tarptautinių festivalių ir nuskynė ne vieną svarbų prizą.
„Amžinai kartu“ tęsia šią tradiciją – filmo pasaulinė premjera įvyko A klasės Karlovi Varų kino festivalyje, jau parodytas Italijoje, Liuksemburge, Egipte, Indijoje, Vašingtone.
