„Ankstyviausi mano prisiminimai apie kiną siejasi būtent su kino salėse rodomų seansų kuriama atmosfera. Čia ir darbuotoja su žibintuvėliu rankoje, „Pathé“ naujienos, per pertraukas – pardavėja su pintu krepšeliu, pilnu ledų, ir dar ne taip seniai egzistavę tęstiniai seansai: įeidavome ir išeidavome, kada panorėję… Prisimenu, kaip kartu su jaunėliu broliu priversdavome mamą triskart iš eilės žiūrėti tuo metu naujausiąją „Disney“ animaciją, filmą su Louis de Funèsu, Bourviliu, Fernandeliu ar Jeanu Marais. Juk kinas kine – tai daugiau nei tik filmas“, – prisimena Prancūzų instituto Lietuvoje direktorius Jeanas Marie Sani.
Šįkart festivalio tema – „Susitikimai“. Ji atspindi nuolatinį renginio atsinaujinimą, dėmesį naujiems vardams ir veidams kino ekranuose, paskatą pažinti įvairų požiūrį į pasaulį. Pagrindinėje programoje – platus spektras aktualių klausimų ne tik žmogui kaip visuomenės, šeimos nariui, bet ir kaip individui, kūrėjui.
Tarp ilgo metražo filmų debiutų – belgų režisieriaus Xaviero Serono komedija „Galvą guldau“, kurioje per aštraus, juodojo humoro prizmę režisierius gilinasi į egzistencinius klausimus – kas yra gyvenimas, o kas – mirtis? Taip pat – Emilie Brisavoine dokumentinė juosta „Polina ištrūksta“. Joje režisierė dvejus metus fiksuoja netipinės savo šeimos gyvenimą ir Polinos paauglišką maištą.
Vienas nutrūktgalviškiausių debiutų – Jeano Christophe’o Meurisse’o ir pasisekimo sulaukusios teatro trupės „Navaros šunys“ improvizuoto scenarijaus komedija „Apnėja“. Festivalio programoje – ir Ina Mihalache, daugeliui „Youtube“ kanale žinoma Solanžos slapyvardžiu, bei jos komedija „Solanž ir gyvieji“.
Programoje netrūksta ir pripažintų režisierių naujausių filmų: tai Joachimo Lafosse’o „Poros ekonomika“, André Téchiné „Septyniolikmečiai“ ir Benoît Jacquoto „Iki niekados“, pristatytas prestižiniuose Venecijos ir Toronto kino festivaliuose. Tarp pastarųjų, ko gero, siurrealistiškiausias programos filmas, režisieriaus Antonino Peretjatko „Džiunglių įstatymas“, fantastinis, neramus Damieno Manivelio „Parkas“ bei Sébastieno Betbederio komedija „Kelionė į Grenlandiją“, kurioje atskleidžiama izoliuotos inuitų bendruomenės gyvenimo kasdienybė.
Leisimės į kino tiesos paieškas – uždraustą montažą, nunykusį užkadrinį balsą, nugludintos estetikos, tęstinumo atsisakymą – retrospektyvos programoje pristatydami „(Ne)tikras istorijas“, kuriose narstomas amžinai neišsprendžiamas tiesos ir melo santykis. Kad ir kaip šios istorijos skirtųsi, visos jos paspęs žiūrovui savus spąstus – temos, turinio, tekstūros, tikrovės ar iliuzijos.
Retrospektyvoje bus pristatoma režisierių Maurice’o Pialato, Claude’o Chabrolio, Joseph Losey klasika, Chriso Markerio, Nicolas Philibert’o dokumentika, taip pat vieni naujesnių Gustave’o Keverno ir Benoît Delépine, Huberto Viel, Sebastieno Betbederio ir Maïwenn darbai. Visus juos vainikuos Alaino Cavalier „Tėvas“, laikomas vienu keisčiausių kada nors Kanų kino festivalyje rodytų filmų.
Festivalyje – ir animacijos seansai, skirti ne tik jauniesiems žiūrovams, bet ir piešinių bei muzikos magija besižavintiems kino mėgėjams: nuotykingasis „Karalius ir paukštis“, sukurtas pagal Jacques’o Prevert‘o scenarijų, ir „Cezario“ apdovanojimą už geriausią muziką gavusi Sylvaino Chomet juosta „Belvilio trynukės“.
