„Yra formuluotė: už viso gyvenimo nuopelnus. Lyg būtų mano
gyvenimas tuo ir pasibaigęs. Aš dar gyvenu, ketinu dar šiek tiek
pabūti, turiu planų, ketinu dar šį tą nuveikti. Mane ypatingai
džiugina, kad tarp kitų gavusių tą premiją yra Valdas Papievis,
su kuriuo mes šiuo metu rašome scenarijų, dirbame prie naujo kino
projekto pagal kelias knygas. Jei Dievas duos, būsime sveiki gyvi,
jeigu pasiseks (...), man pats didžiausias džiaugsmas būtų dar
padaryti tą filmą kartu su V.Papieviu“, – sakė
režisierius.
Trečiadienį Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisija
jam skyrė apdovanojimą už kūrybišką nacionalinės literatūros
interpretaciją kino kalba. Jis apdovanotas ne už pastarųjų metų
kūrybą, o už viso gyvenimo nuopelnus.
Jis sako esąs dėkingas visiems prisidėjusiems prie jo filmų.
„Kine vienas nieko nepadarysi. Rašytojas, poetas gali parašyti
eilėraštį ranka ant servetėlės kavinėje, ir bus tas
eilėraštis. O kine reikia daug žmonių, ir ne šiaip sau žmonių,
o bendraminčių, draugų. Todėl esu dėkingas visiems tiems
žmonėms“, – kalbėjo kino kūrėjas.
70-metis režisierius, debiutavęs kine prieš daugiau nei keturis
dešimtmečius, išskyrus kelias išimtis, kūrė filmus pagal
lietuvių rašytojų kūrinius ir scenarijus: Juozo Baltušio,
Romualdo Granausko, Juozo Apučio, Kazio Sajos, Marcelijaus
Martinaičio, Sauliaus Tomo Kondroto, Sauliaus Šaltenio ir kitus.
Pastarasis jo darbas kine – R.Granausko romano „Duburys“
ekranizacija.
Režisierius sako, kad visi šie menininkai buvo ir jo bičiuliai,
kurių kūryba turėjo lemtingos įtakos jam pačiam.
„Didžiausią įtaką man padarė Romualdo Granausko, Juozo
Apučio kūriniai (...). Visus filmus dariau apie save remdamasis
tomis knygomis, nes jos sukėlė didžiausią rezonansą mano sieloje,
– sako G.Lukšas. – Aš debiutavau K.Sajos apysaka-pasaka
„Žvangutis“. Ir aš laimingas, kad dar šiandien galiu su K.Saja
kalbėti telefonu, kad dar galime bendrauti. Tie tekstai iš tikrųjų
yra savaime vertingi mūsų literatūroje ir bus vertingi“.
Jis sako, kad iki šiol nėra išsitrynęs iš telefono jau
išėjusių bičiulių – M.Martinaičio, R.Granausko, J.Apučio
kontaktų.
„Mes buvome tiesiog draugais. Marcelijus buvo mano gyvenimo
vienas geriausių draugų, su kuriuo aptardavome ne tik kino ir
literatūros reikalus, bet žmogiškus, savo pačių gyvenimo
reikalus. Viešpatie, iki šiol ant palangės saugau M.Martinaičio
margintą margutį. Jis man dovanodavo kiekvienų Velykų proga.
Paskutinio nesuspėjo: pusiau numargino – ir iškeliavo“, –
prisiminė režisierius.
Jis gailisi nespėjęs įgyvendinti kai kurių sumanymų,
pavyzdžiui, buvo parašęs kitą scenarijų filmui „Vasara baigiasi
rudenį“, bet jo sovietmečiu neleista įgyvendinti. Su J.Apučiu
jis sako parašęs scenarijų filmui apie mažo miestelio inteligentų
gyvenimą, dar vienas nerealizuotas scenarijus kurtas kartu su
J.Baltušiu pagal jo kūrinį „Sakmė apie Juzą“, tačiau šis
filmas liko nepastatytas.
„Nepadariau nė vieno filmo, kurio nenorėčiau daryti. Bet
nepadariau kai kurių filmų, kuriuos norėčiau daryti“, –
apgailestavo G.Lukšas.
G.Lukšas gimė 1946 metais Kaune, baigė valstybinį
Kinematografijos institutą Maskvoje. Jo režisūrinis debiutas buvo
novelė „Telefonas“ trijų novelių filme „Linksmos
istorijos“, sukurtame 1973 metais. Po metų pastatytas
„Žvangutis“ pagal K.Sajos apysaką. Nuo 1991 metų iki šiol jis
yra Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas, Lietuvos meno
kūrėjų asociacijos tarybos narys. G.Lukšas apdovanotas Lietuvos
nepriklausomybės medaliu, LDK Gedimino Ordinu – Riterio kryžiumi.
Režisierius yra sukūręs 15 vaidybinių ir dokumentinių filmų.
