San Sebastiano kino festivalis priklauso A klasės festivaliams ir pagal reikšmę rikiuojasi greta Berlyno, Venecijos, Lokarno ar Kanų festivalių. Savo filmus studentų programoje anksčiau čia pristatė Marija Kavtaradzė („Pasakyk, kad neskaudės“) bei Kamilė Milašiūtė („After Rave“), o Naujųjų režisierių programoje dalyvavo ir garsusis Igno Jonyno „Lošėjas“.
Apie galimybes ne tik susipažinti su pasaulinio lygio kūrėjais, bet ir sulaukti kvietimų į kitus festivalius iš saulėtojo San Sebastiano papasakojo L.Bareiša.
– Į San Sebastiano festivalį buvote pakviesti drauge su kūrybine komanda. Koks tai festivalis?
– Festivalis garsėja stipria pirmųjų režisierių programa. Tai didelis pilno metro festivalis, kurio viena iš sudėtinių dalių – trumpametražių filmų programa. Ji unikali tuo, kad šalia pasaulinių kino profesionalų savo darbus pristatyti galimybę turi ir studentai iš viso pasaulio. Susitikimų metu profesionalūs režisieriai dalinasi savo kūrybine ir darbine patirtimi, kalba apie procesus, suteikia praktinės informacijos. Jiems galima užduoti rūpimus klausimus.
- Kaip patekote tarp kelių geriausiųjų ir kas laukia atvykusiųjų į festivalį?
– Pirmiausia tris filmus atrenka mokykla ir siunčia festivalio komisijai, kuri ir sudaro programą. Atrinkti dalyviai pakviečiami į festivalį, kurio metu ne tik pristatai savo filmą pasaulinei auditorijai, bet drauge su komisija ir žiūrovais juos aptari. Vyksta ir neformalūs susitikimai, kūrėjai keičiasi savo pastabomis, patirtimis, duoda profesinių patarimų.
- Kokios šalys dalyvavo jūsų programoje, gal vyravo bendros temų tendencijos?
– Dalyvavo Meksikos, Argentinos, Prancūzijos, JAV ir kitų šalių atstovai. Kadangi į festivalį vykome ne pirmą kartą, pastebėjome, kad organizatoriams svarbu pateikti kuo įvairesnį temų lauką – nuo labai jausmingų, vizualių iki socialinės tematikos filmų. Bendra tai, kad jos visos asmeniškai svarbios režisieriams. Po filmo kiekvienas turi galimybę pristatyti savo pasirinkimo motyvaciją.
– Kaip sekėsi pristatyti savo filmą tarptautinei auditorijai, kaip publika jį priėmė?
– Iš pradžių galvojau, kad institucijų sistemos sustabarėjimo tema artima tik Rytų Europos žmonėms. Pasirodo, kad ji vyrauja ne tik ten, kur pasikeitė politinė santvarka, kitur tai aktualu dėl korupcijos. Filmo žinutę apie postsovietinės institucijos darbą suprato ir ją perskaitė meksikietis. Džiaugiausi, kad įvertino ir suprato. Tikėjausi didesnės kultūrinės perskyros.
- Filmo veiksmas vyksta zoologijos sode, ką šifruoja tokia veiksmo vieta?
– Istorija, kai zoologijos sode numiršta kupranugaris, nebuvo konkrečiai apie zoologijos sodą. Tai toks biurokratinės, stringančios sistemos atitikmuo. Sodo įvaizdį pasirinkau kaip universalią vietą, kurios veiksmą galima suvokti plačiau, nes tai gan svetima, nežinoma erdvė. Filme kalbėjau ne apie vienos konkrečios institucijos, o bendros sistemos problemas.
- Kokios galimybės atsiveria studentams, dalyvaujantiems tarptautiniame A-klasės festivalyje?
– Studentų programa – sąlyginė. Kadangi daugelis atvyksta su diplominiais darbais – tai būna jau ne primas filmas. Turėdamas žinių, jau gali kalbėtis su kitais. Festivalis išsiskiria, kad įgyji „pomokyklinės“, aptariamojo pobūdžio, ne teorinės patirties. Reflektuoji patį procesą.
Naudingiausia – bendravimas su dalyviais, kuriuos sutinki ir kituose festivaliuose. Taip užsimezga artimas ryšys. Labai įdomu, kai matai, kaip būdami skirtingi, visi atliekame „tą pačią užduotį“.
- Kokią naudą vertinate labiausiai?
– Pirmiausiai, šiame festivalyje gauni tiesioginį atgalinį ryšį – aiškiai išreikštą nuomonę bei analizę. Tai labai plataus diapazono festivalis, sudarytas iš rezidencijos, filmų plėtros, naujų režisierių ir pagrindinių filmų programų. Laipsniškai sudėliota programa leidžia nuosekliai gilintis į šią profesiją. Festivalio metu užmezgame ryšius su pasauliniais kūrėjais, matome jų darbus. Tai padeda pristatyti save kituose festivaliuose.
* * *
Lietuvoje filmą „Kupranugaris“ bus galima pamatyti „Scanoramos“ trumpametražių filmų programoje lapkričio mėnesį.
