Puikus naujasis pasaulis – pilnas žmonių ir avinų

39 metų G.Hakonarsono filmas „Avinai“ dažnai apibūdinamas kaip islandiška drama apie avių augintojus.

Iš pirmo žvilgsnio paprasta tema retai atkreipia visko mačiusios tarptautinės kino bendruomenės dėmesį. Ką sudomintų istorija apie du brolius, nesikalbančius tarpusavyje ir gyvenančius izoliuotame Islandijos slėnyje su savo avimis?

Šiaip ar taip, ši juosta pelnė pagrindinį Kanų kino festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ prizą ir dar dvi dešimtis svarbių apdovanojimų. Vilniuje viešėjęs 39 m. G.Hakonarsonas atsakė į „Lietuvos ryto“ klausimus.

– Filmas „Avinai“ stebina paprastumu, kuris tuo pat metu yra savitas. Ar rašydamas scenarijų rėmėtės tikra istorija, Islandijos avių augintojų patirtimi?

– Filmo scenarijų rašiau ir tobulinau apie trejetą metų. Keliavau po Islandiją, kalbėjausi su avių augintojais, skaičiau knygas apie šią sritį.

Gerai žinau, kuo ir kaip gyvena kaimo žmonės, nes mano senelis taip pat vertėsi avininkyste, o tėvas kurį laiką dirbo Žemės ūkio ministerijoje, priklausė žemdirbių sąjungai. Jis papasakojo daugybę įdomių istorijų, taip pat ir apie du brolius, nesikalbėjusius daugiau nei 40 metų.

Pamaniau, kad šis nutikimas puikiai atspindi ir islandų tautos bruožus, pasaulėžiūrą. Mes juk esame šiek tiek izoliuoti nuo likusio pasaulio, nes gyvename saloje. O dauguma islandų ūkininkų – užsispyrę ir nenuolaidūs.

Tragiškos XX a. nelaimės mus aplenkė, – didžiausia tragedija, susijusi su kraujo praliejimu Islandijoje, vyko prieš dešimtmetį, kuomet kilus epidemijai apie 40 ūkių turėjo išskersti savo avis.

– Vadinasi, kurdamas šį filmą lengvai galėjote atsiriboti nuo politinių poteksčių ir temų?

– Nors „Aviniuose“ pasakoju lyg ir paprastą istoriją, tačiau kartu ji atskleidžia universalias tiesas apie konfliktus, kylančius tarp artimų šeimos narių, žmogaus ir gamtos ryšį, tradicinės kultūros ir modernaus gyvenimo sankirtas.

Du broliai atspindi po truputį nykstančią ūkininkų bendruomenę, kuri nori atsilaikyti prieš naujus modernybės vėjus. Veterinarai, kaip ir velnio nešti mokslininkai, griauna senąjį gyvenimo būdą, o tai jau – klasikinė politinė tema.

– Ar tikėjotės, kad „Avinai“ pelnys svarbius kino apdovanojimus ir tarptautinį pripažinimą?

– Sunku nuspėti, kaip žiūrovai reaguos į vieną ar kitą filmą. „Avinai“ yra mano antrasis vaidybinis filmas, – prieš tai sukūriau „Vasaros šalį“, kurioje pasakojau apie dvasines islandų tradicijas ir praktikas. Maniau, kad šis filmas keliaus po pasaulį, bet taip neatsitiko.

O „Avinai“ mano nuostabai pernai Kanuose tapo labai populiarus ir laimėjo programos „Ypatingas žvilgsnis“ pagrindinį prizą. Suprantu, kad tai vienas didžiausių apdovanojimų Islandijos kino istorijoje, bet gal tiesiog aš atsidūriau reikiamu metu su tinkamu filmu. – Kaip pasirinkote aktorius pagrindiniams vaidmenims? Juk jiems teko įkūnyti ne tik susipykusius brolius, bet ir patyrusius avių augintojus?

– Daugiausia pastangų pareikalavo dviejų pagrindinių aktorių pasirinkimas, nes abu broliai –– Gumis ir Kidis – turėjo perteikti ir konkrečius vyriškus charakterius. Kai pamačiau Sigurdurą Sigurjonssoną ir Theodorą Juliussoną, iškart tapo aišku, kad jie idealiai atitinka mano lūkesčius, be to, jiems patiko scenarijus.

Abu yra patyrę profesionalai, tad jie iš tiesų labai palengvino mano darbą, kiekvieną sceną nušlifuodami iki tobulybės. Aktoriai daug bendravo su ūkininkais, mokėsi, kaip elgtis su avimis. Prieš pradėdami filmuoti, turėjome ir repeticijų su avimis: repetavome net avino maudynių sceną.

Dar viena repeticijų dalis buvo skirta aktorių tylėjimui. Iš tiesų, filme personažai daugiau tyli nei kalba. Tiek Sigurduras, tiek Theodoras vaidina teatre, taigi dėl dialogų problemų nebuvo. Daugiau energijos pareikalavo būtent nebylios scenos, kai jiems teko žvilgsniu ar veido išraiška perteikti viską, kas vyksta avių augintojų sielose.

– Tai buvo nemenkas nuotykis, su kuriuo susiję mano linksmiausi prisiminimai. Su aktoriais bent jau gali kalbėtis, o avys yra nenuspėjamos. Tačiau mums padėjo profesionalūs avių augintojai, kurie specialiai filmavimui atrinko pačias ramiausias avis, nebijančias žmonių. Be to, abu aktoriai iš tiesų buvo pasiryžę rasti kontaktą su gyvūnais.

– Ką galite pasakyti apie islandų humoro jausmą? Filmas kartais primena juodąją komediją, nors pats pasakojimas yra labai dramatiškas.

– Tai tikrai specifinis, kiek sausokas humoras. Pavyzdžiui, senosios islandų sagos, kuriose aprašomi mirtini mūšiai, tam tikrose vietose mums gali sukelti juoką.

Filmo dialogai yra visiškai nejuokingi, tačiau pati situacija, kuomet šalia gyvenantys broliai negali ištarti vienas kitam žodžio, o reikalui esant susirašinėja trumpučiais laiškais, kuriuos nuneša šuo, yra keista, absurdiška ir komiška.

Be to, man ir pačiam patinka humoras, ypač toks, kokį savo filmuose pasitelkia Aki Kaurismaki, Bentas Hameris ar broliai Ethanas ir Joelis Coenai.

– Abu filmo herojai yra vieniši vyrai, o viskas, ką jie turi, yra avys. O kur dingo moterys?

– Būtent tokia yra Islandijos provincijos tikrovė. Avių auginimu dažniausiai užsiima vyrai, galbūt todėl, kad tam reikia daug fizinių jėgų ir ištvermės. Galėčiau išskirti dvi jų grupes – tai šeimos žmonės ir užkietėję vienišiai, vadinamieji mėsininkai.

Gyvendami vienatvėje, neturėdami nei žmonų, nei vaikų, filmo herojai nepaprastai prisiriša prie savo avių ir bando jas išgelbėti, netgi laužydami taisykles ir rizikuodami savo gyvybe.

Pamaniau, kad šis faktas suteiks istorijai dramatizmo, be to, nepažįstu moterų, kurios ūkininkautų be vyrų pagalbos. Nors iš tikrųjų brolių barnis prasidėjo būtent dėl moters, tačiau „Avinuose“ jie pykstasi dėl žemės.

Ruošdamasis filmavimui, aš kruopščiai išstudijavau vienišų avių augintojų buitį ir būtį – pradedant namais, rakandais ir baigiant maistu, kurį jie valgo. Netgi drabužius, kuriais vilki filmo veikėjai, skolinomės iš ūkininkų.

– Filmo ritmas pakankamai lėtas – didžiąją juostos dalį mes tiesiog stebime personažus, jų kasdienybę. Vyraujanti tendencija vaidybiniame kine, ypač amerikietiškame, yra kiek kita: žiūrovai iškart įtraukiami į įvykių sūkurį. Kodėl pasirinkote priešingą variantą?

– Tai susiję su mano patirtimi kuriant dokumentinius filmus. Esu įpratęs didžiąją laiko dalį praleisti stebėdamas herojus, kol pagaliau, kaip sakoma, įsibraunu po jų oda.

Holivudo filmuose tik paviršutiniškai supažindinama su personažais, nes viską nustelbia veiksmas. „Avinuose“, atvirkščiai, veiksmas rutuliojasi pakankamai lėtai, tad pagrindinis dėmesys ir krūvis tenka abiem broliams ir juos supančiai tikrovei, detalėms, kurių filme tikrai nemažai.

Mano nuomone, dėl to filmas tik laimi, nes žiūrovai emociškai prisiriša prie sukurtų personažų ir kartais jaučiasi lyg žiūrėtų dokumentiką. Iš tiesų, siekiau perteikti kuo tikroviškesnį vaizdą, tad rėmiausi kasdienėmis buitinėmis situacijomis.

Pavyzdžiui, scena, kuomet Gumis sėdi nuogas ir karpo kojų nagus, o jo brolis ateina su šautuvu aiškintis santykių. Tai sukuria netikėtumo įspūdį, o kartu atrodo, tarsi dalyvautum veikėjų gyvenime. Daugelyje Holivudo filmų labai aiškiai matyti butaforija, tačiau mane labiau žavi autentiški dalykai.

– Tačiau šioje atšiaurioje realybėje yra nemažai poetikos elementų. Kaip jie atsirado?

– Poetiniai elementai atsirado natūraliai, naudojant statiškus kadrus, lėtą kameros judesį, minimalistinį montažą. Gana daug scenų filmavome kalnuose, o juose irgi glūdi tam tikra magija ir poezija.

Didžiausias iššūkis ir galvos skausmas buvo nufilmuoti finalines audros scenas. Filmo biudžetas gana nedidelis – 1 mln. eurų. Taigi mums reikėjo dirbti greitai ir taupiai. Tačiau gamtos stichijų nesuvaldysi – audra kalnuose kyla staiga ir gali nupūsti visą filmavimo grupę su aparatūra.

Be to, tai jau buvo veiksmo filmo scena, kurios anksčiau niekuomet nenaudojau. Negana to, filmavome naktį, tad siautėjančią audrą reikėjo ir atitinkamai apšviesti. Taigi sceną teko užbaigti postprodukcijos metu, į pagalbą pasitelkus kompiuterinę grafiką.

– Filmo pabaiga labai atvira, ją galima interpretuoti labai įvairiai. Ar teko girdėti, kokia buvo žiūrovų reakcija?

– Filmo pabaiga perteikia labai aiškią žinią, nors žiūrovai turi pasinaudoti savo vaizduote, kad ją suvoktų. Juk ši istorija pasakoja apie susitaikymą ir žmonių vienybę.

Manau, kad apie tai svarbu kalbėti, ypač šiais laikais, kai pasaulį krečia vis didesni konfliktai. Net ir labiausiai užsispyrę broliai gali surasti bendrą kalbą ir lengvai išspręsti tarpusavio nesutarimus, bet jie tempia iki paskutinės akimirkos, kol situacija pasidaro grėsminga.

Žinoma, buvo tokių, kurie skundėsi, kad filmas be pabaigos, bet jie tiesiog nepratę interpretuoti patys. Aš norėjau kad žmonės diskutuotų apie tai, ką matė ekrane.