Kaip buvo kuriamas serialas „Karas ir taika“, pasakojančios L.Dusevičienė ir L.Mišeikytė prisipažino, kad labai myli ir Vilnių, ir kiną.
„Pasirodo, ne tik atvykėliams galima pasakoti, kokį didelį turtą turime. Pasitelkiant kiną, kūrybos istoriją Vilnių įmanoma naujai atverti ir vilniečiams“, – įsitikinusios L.Dusevičienė ir L.Mišeikytė.
Jų sumanytas maršrutas paklojo kino turizmo pamatus. Tai – ne naujiena pasaulyje, tačiau Vilniuje apie tokią turizmo rūšį iki šiol niekas nebuvo girdėjęs.
Pamėgo Pranciškonų rūmus
Pristatydamos Vilnių kino kūrėjų akimis L.Mišeikytė ir L.Dusevičienė minėjo, kad jiems šis miestas – magijos ir transformacijų. Vilnius buvo pavirtęs ne tik Rusijos miestu, kaip seriale „Karas ir taika“, bet ir Jeruzale, Berlynu, net Amerikos, Meksikos ar Austrijos miestais.
Štai Trakų gatvėje esančių Pranciškonų rūmų durys „Kare ir taikoje“ atgijo kaip įėjimas į Bolkonskių namus Maskvoje. Tame pačiame siužete pravėrę Pranciškonų rūmų duris aktoriai patenka į studiją, kurioje buvo atkurtas kunigaikščių namų interjeras.
Pranciškonų rūmai tarp užsienio kino kūrėjų jau virtę klasika. „Į Vilnių atvykstantys režisieriai renkasi daugmaž tas pačias vietas. Kamera mėgsta mūsų istoriją, autentiką“, – aiškino L.Mišeikytė.
Pranciškonų rūmų išorę ir vidų užsieniečiai panaudojo kurdami net šešis filmus. O pamatęs šalia rūmų esančią Pranciškonų bažnyčią „Karo ir taikos“ režisierius Tomas Harperis nutarė nufilmuoti ir ją.
Iš tiesų nelaiminga vieta
Kita vieta, kur buvo filmuojamas serialas „Karas ir taika“, – Salomėjos Nėries gimnazijos vidinis kiemas šalia benediktinių ir dominikonų vienuolynų.
Šeštoje dalyje, kai užėmę Maskvą prancūzai pradeda badauti, šis kiemas pavirsta bausmių vieta. Čia seriale vedamas sušaudyti Pjeras Bezuchovas, daug kitų kilmingų rusų.
„Tai dramatiškos scenos, tyška kraujas. Ir filmuoti pasirinkta vieta kažkokia nelaiminga, abu vienuolynai niekaip neatsigauna, stovi apleisti“, – pasakojo L.Dusevičienė.
Grindinio neteko blizginti
Serialui „Karas ir taika“ tiko ne tik Vilniaus pastatai, kiemai, bet ir gatvės. Viena tokių – Dominikonų gatvė. Šioje gatvėje buvo filmuojama Maskva prieš įsiveržiant prancūzams.
Sužinojusios apie gresiantį pavojų Rostovų ir kitos šeimos kraunasi mantą, važiuoja į užmiesčio rezidencijas. Daug besiblaškančių žmonių, dūžta langų stiklai, kyla dūmų kamuoliai. Taip seriale atrodo Dominikonų gatvė.
L.Dusevičienė prisiminė, kaip filmuojant šias scenas reikėjo sukti galvą, kaip kuo greičiau nuo gatvės grindinio surinkti arklių išmatas. Bet, pasirodo, to daryti nereikėjo. Vietos gyventojai, supratę, kad tai geros trąšos gėlynams, tiesiog išblizgino gatvę.
O Šv.Kazimiero gatvėje buvo filmuojama deganti Maskva. Anot L.Dusevičienės, kūrėjams teko pavargti, kol sienas ir langus ištepė specialia pasta, kad tikra ugnis jų neapgadintų, o nuo dūmų jos nepajuoduotų.
Miestas tampa nekonkretus
Ar Vilniuje lankęsis užsienietis, žiūrėdamas serialą „Karas ir taika“, pažins kadaise matytą miestą?
L.Dusevičienės nuomone, montažo magija nukelia į kino pasaulį, kuriame Vilnius tampa labai nekonkretus. Tarkime, viename siužete aktoriai iš pradžių lipa Rašytojų sąjungos laiptais, o paskui įeina į menę Trakų Vokės dvaro rūmuose.
L.Mišeikytė neslėpė – tai, kas seriale atrodo įtikinamai, sumontuota iš kelių gabalėlių.
„Nerasi tokio interjero, kad visi rūmai atrodytų kaip prieš porą amžių. Arba jeigu jau viskas autentiška, tai negalima filmuoti“, – dėstė L.Mišeikytė.
Trūksta tiktai dangoraižių
„Kiekviena gatvė, skveras ir parkas man yra ne geografinė vieta. Man kiekvienas Vilniaus kampas primena daugybę sostinėje filmuotų filmų“, – prisipažino L.Mišeikytė.
Vilniuje ji per pusšimtį kartų bendradarbiavo su užsienio kompanijomis, čia kuriančiomis filmus ir serialus.
„Vilnius yra tiesiog kinui sukurtas miestas. Čia galima filmuoti bet ką“, – daugybės užsienio kūrėjų žodžius persakė L.Mišeikytė.
Pavyzdžiui, dabar Vilniuje kanalo „National Geographic“ užsakymu kuriamas filmas „Popiežius prieš Hitlerį“, o jo režisierius į Vilnių darbuotis atvyksta jau trečią kartą.
Vienintelis Vilniaus trūkumas – čia mažai dangoraižių. Žmogaus akių lygyje Vilnių galima filme pristatyti kaip bet kokį miestą, bet aukščiau – ne.
L.Mišeikytė prisiminė, kad dėl to vieną kartą režisierius išvažiavo filmuoti į Rygą, nes jam reikėjo didesnio miesto.
Atsigabena sniego ir lapų
Anot L.Mišeikytės, Vilnių užsieniečiai kūrėjai renkasi ir dėl sezoniškumo: čia nesunku atskirti, kada yra žiema, o kada – vasara.
Vis dėlto filmuojant „Karą ir taiką“ Rusų gatvėje praėjusi besniegė žiema pateikė galvosūkį.
Paprastai kūrėjai problemą išsprendžia naudodami dirbtinį sniegą. Tačiau šį kartą tai netiko, nes popieriniu sniegu nečiuožia rogės. Gerai, kad prieš tai Vilniuje smarkiai snigo, tad serialo kūrėjai kreipėsi pagalbos į savivaldybę.
Prašymas valdininkus nustebino – užsieniečiai klausė, kur miesto tvarkdariai išveža sniegą, ir prašė leidimo jo nusipirkti.
Nurodydama, kur yra sąvartynas, savivaldybė paaiškino, kad sniego pirkti nereikės – tik teks susimokėti už transportą.
Kino kūrėjai jau yra stebinę savivaldybę ir klausdami, iš kur atsivežti sugrėbtų lapų. Jiems lapų prireikia slepiant asfaltą ar kitus šiuolaikiškus ženklus.
Lietuviai kūrinį išvys šią vasarą
Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos pristatė maršrutą po BBC serialo „Karas ir taika“ filmavimo vietas. Nemažai britų visuomeninio transliuotojo BBC sukurto šešių dalių istorinio serialo pagal Levo Tolstojaus romaną scenų buvo filmuota Vilniuje.
Serialas Didžiojoje Britanijoje sukėlė didžiulį susidomėjimą istorinių įvykių kryžkele – Lietuva. Serialą jau žiūrėjo Australijos, JAV, Kanados bei Švedijos žiūrovai.
Transliavimo teises taip pat įsigijo Estijos, Belgijos, Danijos, Filipinų, Graikijos, Indijos, Islandijos, Izraelio, Kinijos, Latvijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Norvegijos, Pietų Korėjos, Portugalijos, Prancūzijos, Rusijos, Suomijos, Taivano ir Ukrainos televizijos. Lietuviai „Karą ir taiką“ pamatys birželį.
Seriale „Karas ir taika“ atgyja XIX amžiaus pradžia, kai Lietuva buvo Rusijos imperijos vakarinis pakraštys ir išgyveno Napoleono žygį į Maskvą, jo didžiosios armijos šlovę ir pražūtį. Būtent tai per kelių Rusijos aukštuomenės šeimų likimus subtiliai ir išraiškingai pasakoja serialas „Karas ir taika“.
