Berlyne gyvenanti Izraelio režisierė Y.Reuveny atvyko į Lietuvą „Vokiško kino dienų“ organizatorių kvietimu. Šiandien po filmo „Vakarykštis sniegas“ peržiūros ji susitiks su žiūrovais Kaune, trečiadienį – Šiauliuose, o ketvirtadienį – Klaipėdoje.
Daugelio kino festivalių prizais apdovanotas 35 metų menininkės filmas „Vakarykštis sniegas“ (Schnee von gestern) tyrinėja Vilniuje užaugusios jos senelės ir jos šeimos likimą.
Dokumentinė juosta pasakoja žydų, sesers ir brolio Michlos ir Faivkės Schwarzų, istoriją. Jie liko gyvi per Holokaustą ir pasibaigus karui ketino susitikti Lodzėje, Lenkijoje. Tačiau susitikti nepavyko ir jų keliai išsiskyrė – visiems laikams.
Abu buvo įsitikinę, kad brolio ar sesers nebėra gyvų, kad nieko iš šeimos nebeliko. Michla sukūrė šeimą Izraelyje, o jos brolis Faivkė apsigyveno Vokietijoje – ten pat, kur buvo uždarytas konclageryje. Jis pakeitė pavardę, vedė vokietę.
Tik po kelių dešimtmečių į Berlyną persikėlusi Michlos anūkė režisierė Y.Reuveny aptiko ženklų, atvedusių ją pas močiutės brolio šeimą. Deja, broliui ir seseriai nebebuvo lemta susitikti: Faivkė mirė 1987 m., Michla 2001-aisiais.
Tačiau anūkė nusprendė išsiaiškinti visą jų istoriją, primenančią detektyvą. Ji lankėsi ten, kur gyveno močiutės brolis, kalbėjosi su jo šeima ir draugais, trumpam buvo atvykusi ir į Vilnių. „Vokiško kino dienų“ proga ji į Lietuvą atvyko antrą kartą.
– Koks buvo jausmas, kai pirmą kartą atsidūrėte Vilniuje, kuriame prabėgo jūsų senelės jaunystė? Liūdesys, praradimo pojūtis ar smalsumas? – paklausiau režisierės Vilniaus senamiesčio kavinėje.
– Aš manau, kad pirmasis jausmas buvo pyktis. Juk teko klausinėti žmonių: „kur yra jūsų kaimynai, kas jiems nutiko?“. Kas buvo tie žmonės, kur anksčiau čia gyveno? Natūralu, kad pirmiausia pajunti pykti. Tiesiog instinktyviai.
– Nemažai žmonių apie tai nieko nežino. Jie tiesiog nusipirko ar gavo butus Vilniaus senamiestyje sovietmečiu, net neįtardami apie tai, kas nutiko buvusiems jų šeimininkams.
– Taip. Juo labiau, kad sovietmečiu istorija buvo smarkiai kupiūruota, joje daug kas nutylėta. Bet taip jau nutiko su Europos žydų istorija. Tiesa, reikia pripažinti, kad kitose šalyse šiandien žmonės dažniausiai žino apie tai gerokai daugiau nei čia.
Aš filmavau Vilniuje 2008 metais. Nufilmavome daugiau nei matote ekrane. Juk iš viso filmuotos medžiagos buvo virš šimto valandų, kurios virto pusantros valandos filmu. Iš Vilniaus liko tik viena scena, kai mes surandame namą, kuriame gyveno mano senelės šeima.
O iš tiesų būdami Vilniuje mes filmavome ir archyvuose, kuriuose ieškojome informacijos, ir Paneriuose, kur buvo nužudytas senelės tėvas ir daugelis kitų žmonių.
– Viename savo interviu esate sakiusi, kad jums Berlynas – miestas, kuriame pilna praeities vaiduoklių. Vilniuje turbūt jų irgi yra nemažai?
– Kai nusileido lėktuvas ir aš antrą kartą atsidūriau Vilniuje, vėl pajutau kylant tą patį pyktį. Tai buvo gana keista, nes jau daugelį metų gyvenu Vokietijoje, šalyje, kuri buvo viso to blogio, viso Holokausto šaltinis.
Žinoma, kai pirmą kartą atvykau į Vokietiją, tai taip pat buvau ne tik labai susidomėjusi, bet ir pikta, ir tuo pat metu atvira visiems įspūdžiams. Tačiau dabar aš Berlyne gyvenu normalų kasdienį gyvenimą ir viso to nejaučiu.
Vokietija man nebesukelia tokios aštrios reakcijos. O Vilniuje vėl visa tai pajutau. Kai esi susijęs su vieta, kurioje niekada nesi buvęs, tai … Nori nenori susimąstai, ką visa tai tau reiškia.
– Šiaip ar taip, jums tai pirmiausia – didžiulės tragedijos vieta.
– Taip. Ir tai asmeninės tragedijos vieta. Berlynas susijęs su Adolfu Hitleriu ir visą pasaulį ištikusia tragedija. Tačiau tai nėra taip asmeniška. Mano šeimos tragedija prasidėjo čia, Vilniuje, todėl ir aš čia jaučiu itin smarkią jausmų sumaištį.
Ar aš kažkuo dar esu susijusi su šiuo miestu? Ar Vilnius kažkuria prasme yra mano? Aš buvau susitikusi su Žydų muziejaus vadovu Marku Zingeriu. Jis man pasakė, kad esu litvakė. Ar iš tiesų? Ar esu litvakė? Man sunku tai suvokti.
Juk mano senelė iš čia, mano senelis yra iš Lenkijos, kitas senelis – iš Irako. Aš nesu ten buvusi, nes gimiau ir užaugau Izraelyje, o gyvenu Berlyne. Tokia štai mozaika. Labai komplikuota situacija.
Todėl man kol kas sunku suvokti, kiek aš pati priklausau šiai vietai, ir kiek Vilnius priklauso man. Šiandieninis Vilnius. Kol kas man atrodo, kad visi tiltai sudeginti. Aš nesu šios vietos dalis ir ji nebepriklauso man. Jau nebepriklauso. Viskas baigta.
Taip jaučiu dabar. Nors dar būsiu čia keletą dienų. Gal kas nors pasikeis?
– Ar senelė pasakojo jums apie Vilnių? Ji ir gimė čia, ar tik užaugo?
– Mano senelė gimė Vilniuje 1908 ar 1910 metais, aš net nežinau tiksliai. Tik archyvuose sužinojau ir tai, kad ji buvo šiek tiek save pajauninus.
Net kelios jos šeimos kartos gyveno Vilniuje. Mano senelės pavardė buvo Schwarz. Vilniaus archyvuose mano surastas seniausias jos giminaitis buvo gimęs Vilniuje 1740 metais.
Senelės šeimoje buvo šeši vaikai – dvi seserys ir keturi broliai. Dauguma žuvo, bet vienas brolis išgyveno ir grįžo į Lietuvą, o šeštajame dešimtmetyje persikėlė į Izraelį. Dar vienas brolis mirė Taškente (Uzbekistane).
Vilnuje prabėgo didelė senelės gyvenimo dalis, juk kai prasidėjo karas ir atėjo vokiečiai, jai buvo jau virš trisdešimt. Žydams Vilnius tuomet buvo labai svarbus miestas.
– Ar taip įsivaizdavote šį miestą? Ar nenustebote išlipusi iš lėktuvo?
– Gal tai nuskambės keistai, bet aš niekada neįsivaizdavau, kad Vilnius iki šiol egzistuoja. Kaip realus miestas. Dabartyje. Man atrodė, kad tai viena iš praeityje buvusių ir visam laikui pražuvusių svarbių žydų vietų.
Juk mano vaikystėje nebuvo jokių kontaktų su šia vieta. Žinoma, tuo metu vyko šaltasis karas. Bet buvo nemažai ir kitų priežasčių. Kadangi niekas iš mano šeimos po karo čia nebuvo atvykęs, tai man atrodė, kad ši vieta daugiau nebeegzistuoja. Iš mūsų perspektyvos ji tikrai nustojo egzistuoti.
Tiesą pasakius, to Vilniaus, kuriame mano senelė užaugo, iš tiesų nebėra. Ta didžiulė žydų bendruomenė, kuri čia gyveno, buvo sunaikinta. Ir daug kitų dalykų nutiko. Bet man buvo įdomu atvažiuoti čia filmuoti.
Dokumentinei juostai – daugybė apdovanojimų
Režisierė Y.Reuveny gimusi 1980 metais Izraelyje, Petach Tikva. 2000-2005 metais ji Jeruzalėje studijavo režisūrą ir kino gamybą Samo Spiegelio kino ir televizijos mokykloje. Baigusi ją persikėlė į Berlyną. Menininkė kūrė trumpametražius dokumentinius filmus Žydų muziejaus Berlyne užsakymu, o su videoinstaliacija „Jerusalem Variations“ dalyvavo parodoje „My Name is Esperanza“ Santandere, Ispanijoje.
Projektui „A Triangle Dialogue“, kuriame penki trumpametražiai dokumentiniai filmai iš Izraelio, Lenkijos ir Vokietijos rodė skirtingų kultūrų susidūrimus visuomenėje ir politikoje, Y.Reuveny pateikė „Pradingusiojo pasakojimus“ (2008). Filme ji pasakojo, kaip ieškojo per Holokaustą likusio gyvo, tačiau, kaip manyta, pokario suirutėje žuvusio močiutės brolio.
Filmas buvo apdovanotas skatinamuoju DEFA fondo prizu, Jeruzalės kino festivalio prizu už geriausią trumpametražį dokumentinį filmą ir Kotbuso kino festivalio atradimo prizu.
Močiutės brolio pėdsakų paieška išaugo į pirmąjį Y.Reuveny pilno metražo filmą „Vakarykštis sniegas“ (2013 m.). Jis dar giliau skverbiasi į filmo „Pradingusiojo pasakojimai“ tematiką.
“Vakarykštis sniegas“ apdovanotas ne viename tarptautiniame kino festivalyje – už geriausią dokumentinį filmą 2013 m. Haifos festivalyje, skatinamuoju Defa prizu Leipcigo DOK-Fest bei DIALOG prizu už kultūrų susikalbėjimą 2013 m. Kotbuso kino festivalyje.
Filmo „Vakarykštis sniegas“ seansai ir susitikimais su režisiere Kaune vyks kovo 15 dieną (antradienį) kino teatre „Romuva“ – 17.30 val., Šiaulių Chaimo Frenkelio viloje – kovo 16 dieną 17.30, o Klaipėdos Kultūros fabrike kovo 17 dieną (ketvirtadienį) – 18 valandą.
