– 2016 metais numatyta jūsų naujo filmo premjera. Filmuoti baigta rudenį. Veiksmas vyksta 1948-1952 metais Lodzėje. Filmas „Powidoki“ („Povaizdžiai“) pasakoja apie dailininko Wladyslawo Strzeminskio, XX a. 3-iojo-4-ojo dešimtmečių Lenkijos avangardo pionieriaus, paskutinį gyvenimo laikotarpį. Tai kino pasakojimas apie tai, kaip komunistų valdžia sunaikino charizmatišką ir nepaklusnų žmogų. Pagrindinis herojus – dailininkas, atmetęs socialistinį realizmą ir patyręs dramatiškus savo pasirinkimo padarinius. Koks dabar „Povaizdžių“ kūrimo etapas?
– Kaip tik baigiau montuoti filmą, dabar jis siunčiamas į laboratoriją. Ten darbas truks gana ilgai, todėl žiūrovai „Povaizdžius“ pamatys turbūt tik rudenį. Padariau viską, kad tokia asmenybė kaip W.Strzeminskis pasirodytų ekrane. Reikia prisiminti, kokiomis sąlygomis teko dirbti menininkams tais laikais, kokie iššūkiai jų laukė šeštajame dešimtmetyje.
- Jūs visada pabrėžiate lenkų kino mokyklos vaidmenį kinematografo istorijoje. Jums teko kurti sudėtingomis pokario sąlygomis. Kas lėmė tokią lenkų kino mokyklos sėkmę?
-
Mes buvome jauni ir mūsų kinas buvo jaunas. Mums reikėjo papasakoti, ką išgyvenome per karą. Mes norėjome, kad apie tai sužinotų visas pasaulis. O tam, kad mūsų filmai galėtų sudominti pasaulį, reikėjo rasti europietiško kino kalbą, o ne tą užuominų kalbą, kuria kinas bendravo su lenkų žiūrovais.Kaip tik tada Europoje atsirado pokarinis kinas – italų neorealizmas. Tai buvo mūsų širdžiai artimiausia kryptis. Mes, lenkų kinematografo atstovai, norėjome pasirodyti pasauliui. Tačiau lenkų kalbos užsienyje niekas nesupranta, ir aktorių dialogai negalėjo patenkinti šių lūkesčių. Juolab kad cenzūra pirmiausia kabinosi prie žodžių. Ir mes nutarėme, kad labiausiai viso pasaulio žiūrovus sudomins išraiškingi vaizdai.
Per susitikimus su žiūrovais Japonijoje sužinojau, kad didelį įspūdį jaunimui savo vaizdingumu padarė „Kanalas“ ir „Pelenai ir deimantai“. Panašios reakcijos sulaukdavau ir kitose šalyse. Ir ne tik aš: užsienio auditoriją sudomino ir Andrzejaus Munko, Jerzy Kawalerowicziaus, Tadeuszo Konwickio – visos grupės, tais laikais kūrusios lenkų kino mokyklą, – filmai.
- „Kanalą“ sukūrėte būdamas 30 metų, „Pelenus ir deimantus“ – 32 metų. Iš tų filmų nepasakysi, kad režisierius – jaunas žmogus, greičiau atvirkščiai. Ar brandą nulėmė tai, kad brendote karo metais?
– Po karo ir vokiečių okupacijos prasidėjo pokyčiai, tačiau visiškai ne tokie, kokių tikėjomės. Mes tikėjomės, kad atsidursime Vakarų pusėje: už tai kovojome šalyje ir užsienyje. Tragiška konfrontacija su tikrove padarė mus brandesnius. Kai man sukako 30 metų, jaučiausi taip, kad viską, ką turėjau sužinoti apie gyvenimą, aš jau žinau.
- „Kanalas“, „Pelenai ir deimantai“, „Viskas parduodama“, „Pažadėtoji žemė“, „Žmogus iš marmuro“, „Žmogus iš geležies“, „Panelės iš Vilko“, „Ponas Tadas“, „Katynė“, „Valensa“... Iš viso sukūrėte apie 50 filmų. Ar galėtumėte išskirti jums svarbiausią, artimiausią širdžiai?
– Neseniai Lodzės kino muziejus kartu su Lodzės universiteto kinotyrininkais atliko apklausą „12 filmų kino 120-mečiui“. Geriausiu lenkišku filmu buvo pripažinta „Pažadėtoji žemė“ Į anketos klausimus atsakinėjo kino veikėjai. Negalėjau nė pamanyti, kad pirmoje vietoje atsidurs „Pažadėtoji žemė“.
- Ar buvote nustebęs?
– Taip nutarė kinematografininkai, mano kolegos, dalyvavę šiame „kino teisme“. „Pažadėtoji žemė“ – tai filmas, kuris labiausiai įsiminė. Matyt, šiandien svarbios ne tiek sąskaitos su praeitimi, kiek mūsų pramonės kūrimosi istorija.
Režisierius sukuria filmą, laukia žiūrovų atsako. Aš nekuriu filmų sau. Žinoma, iš pradžių jis kyla iš mano vaizduotės, mano neaiškių prielaidų, taip pat iš kažkokios keistos nuojautos, kad to filmo tarsi kažkas laukia. Ir dažnai pasirodo, kad taip ir yra.
Mano filmai atsiranda iš poreikio rasti savitarpio supratimą su žiūrovu, jie neturi tenkinti tik manęs. Svarbiausia, ar filmas susitiko su žiūrovu, ar žiūrovas jo laukė, ar ne.
- Vadinasi, žiūrovai laukė „Pažadėtosios žemės“.
– Netikėtai pasirodė, kad Lodzės, kaip „pažadėtosios žemės“, įvaizdis, viltys, veiklūs jauni žmonės svarbūs žiūrovui. Romanas ekranizuotas aštuntojo dešimtmečio viduryje. Tuo metu niekas šalyje nerodė jokios iniciatyvos. Iniciatyva buvo valdžios rankose, iš esmės – sovietinės valdžios. Direktyvos ateidavo iš Sovietų Sąjungos.
Galima tik nuspėti, koks stiprus buvo mūsų laisvės troškimas; koks stiprus buvo poreikis žinoti, kad gali būti miestas, kuriame lenkas, žydas ir vokietis kartu įkuria fabriką ir tai visiškai normalu. Tuo metu viskas buvo nepaprastai pažangu. Žiūrovai atėjo į tai pažiūrėti ir palaikė tai tikrove.
- Apie „Žmogų iš geležies“ sakote, kad tai vienintelis jūsų filmas, kurį sukūrėte „pagal užsakymą“. Premjera įvyko 1981 metų liepos 27-ąją, likus keliems mėnesiams iki karinės padėties įvedimo. Vėliau jūs prisiminėte, kaip kilo filmo sumanymas: „Lenino laivų statykloje Gdanske jau kurį laiką vyko darbininkų derybos su valdžia, tačiau Varšuvą iš pradžių pasiekdavo tik informacijos nuotrupos. Lenkijos kinematografininkų sąjunga, kurios pirmininkas buvau, tuo metu apgynė teisę fiksuoti archyvams svarbius istorinius įvykius, ir filmavimo grupė atvyko į laivų statyklą. Darbininkai prie vartų iškart mane pažino, o pakeliui į posėdžių salę vienas iš streikuotojų pasiūlė: „Sukurkite apie mus filmą. – Kokį? – Žmogus iš geležies!“ – atsakė jis nesusimąstydamas. Aš negalėjau ignoruoti tokio iššūkio.“
– Tas darbininkas pasakė „Sukurkite filmą „Žmogus iš geležies“, nes jau buvo matęs „Žmogų iš marmuro“. Tai, kas įvyko laivų statykloje, svarbu ir mūsų kinui. Mes rengėmės tokiam susidūrimui. Prisiminkime, su kokiais sunkumais susidūrė penkeriais metais anksčiau sukurtas „Žmogus iš marmuro“. Kodėl jis nedalyvavo jokiame festivalyje? Be to, Lenkijoje stengtasi maksimaliai apriboti jo platinimą, juk „toks filmas neturėjo teisės būti sukurtas“. Jame darbininkas kalbasi su valdžia kitų darbininkų vardu, o juk paprastai darbininkų ir valstiečių valdžia kalbėjo visos liaudies vardu. Tam jai nereikėjo jokio darbininko.
Kai nutariau filmuoti „Žmogų iš geležies“, supratau, kad šalies gyvenime būna įvykių, kuriuose reikia aktyviai dalyvauti, nors nežinome, kuo tai baigsis. Žinoma, aš negalėjau pradėti filmavimo, kol streikas laivų statykloje nesibaigė pergale. Antraip aš nebūčiau galėjęs nufilmuoti tokio filmo.
Tuomet aš pirmąkart pajutau kai ką nuostabaus: už manęs stovi daugiamilijoninis profsąjungų susivienijimas „Solidarumas“. Aš galvojau: sukuriu filmą, o jie tą filmą apgins. Jie padarys viską, kas įmanoma, bet su viena sąlyga: filmą sukursiu kuo greičiau, ir per tą laiką neatsitiks to, kas atsitiko netrukus po premjeros, t. y. buvo įvesta karinė padėtis. Juk tuomet neturėčiau galimybės baigti filmą.
Aš supratau, kad turime mažai laiko, nes nujaučiau, kas atsitiks.
Aš didžiuojuosi, aš laimingas, kad „Žmogų iš geležies“ parodė Kanuose ir kad jis ten gavo Auksinę palmės šakelę, kuri buvo skirta ne man, o „Solidarumui“. Darbininkai pareikalavo valdžios, kad filmo neliestų cenzūra ir kad jį parodytų Kanuose... Tokių dalykų gyvenime retai pasitaiko.
- Filmo „Povaizdžiai“ sumanymas kilo beveik prieš 20 metų.
– Be režisūros Lodzės kino mokykloje, aš studijavau tapybą: trejus metus mokiausi Krokuvos vaizduojamojo meno akademijoje. Man senai atrodė, kad apie W.Strzeminskį, nepalenkiamą dailininką, verta sukurti filmą. Pamaniau, kad verta prisiminti jo likimą: juk svarbu suprasti, kas įvyksta, kai meną kontroliuoja valdžia ir cenzūra. Būtent tokiomis sąlygomis gyveno W.Strzeminskis. Filmą apie jį nutariau sukurti dar prieš 20 metų, bet dėl įvairių priežasčių vis atidėliojau.
- Sakėte, kad būdamas 30 metų jautėtės taip, tarsi nieko naujo apie gyvenimą nebesužinosite. Ar pasikeitėte jūs ir jūsų požiūris į pasaulį per pastaruosius 60 metų?
– Jaučiu daugiau kartėlio ir nusivylimo. Man atrodė, kad pergalė, kurios liudininku, o tam tikra prasme ir dalyviu man teko tapti, – kalbu apie „Solidarumo“ pergalę ir apie tai, kad mes tapome laisva šalimi, – bus truputį kitokia. Atrodė, kad tas procesas bus sklandesnis. Kad jis nebus toks sunkus. Kad visi mes norime to paties. Antraip, kam visa tai?
- Kaip jums atrodo, ar tinkamai pasinaudojome tais 26 laisvos Lenkijos metais?
– Lenkijos Liaudies Respublikoje mes teisinome visas savo silpnybes ir klaidas priklausomybe nuo Sovietų Sąjungos. Mes negalime, „juk mums neleidžia“. Mes nežinojome, kad visa Lenkijos laivų statyba, kalnakasybos, plieno lydymo pramonė, žemės ūkis, lengvoji pramonė dirba sovietinei rinkai, kuri netrukus žlugs. Filmuojant „Pažadėtąją žemę“ man teko laukti, kol Lodzės staklės išaus įprastą kamufliažinės medžiagos partiją sovietinei armijai.
Dabar nebegalime taip pasakyti. Mano širdyje liko įkvėpimas, kilęs atsiradus „Solidarumui“, kai įsižiebė viltis atgauti laisvę... Tuomet man atrodė, kad mes kur kas brandesni. Kad mes toliau pasistūmėję savo kelyje į Europą.
- Su kuo jums pirmiausia asocijuojasi „Solidarumas“?
– Su Lechu Walęsa. Nepaisant visų klaidų, visų silpnybių, kurių būta jo politikoje. Be L.Walęsos neįmanoma įsivaizduoti „Solidarumo“ ir įvykių Gdansko laivų statykloje.
L.Walęsa mokėjo su jai kalbėtis geriau negu profesorius Bronislawas Geremekas. Dėl vienos paprastos priežasties: jis buvo darbininkas ir savo kailiu patyrė viską, apie ką pasakojo valdžiai.
Prisimenu „Pažadėtosios žemės“ filmavimą Lodzės audimo fabrikuose. Mačiau audėjas, kurios ten dirbo. Katorga! Kaip tos moterys metų metus dirbo tokiomis sąlygomis? Kai filmuodavome patalpoje, ten būdavo toks triukšmas, kad pasikalbėti su aktoriais išeidavome iš cecho ir uždarydavome duris.
- Ar pastaraisiais metais yra lenkų filmų arba jaunų režisierių, kurie jus būtų sužavėję arba nustebinę tiek, kad galėtumėte pasakyti: Lenkijos kine atsirado naujas talentas, nauja įdomi srovė?
– Tokiu atradimu man tapo „Ida“. Tai išskirtinis žvilgsnis į pasaulį, ir tai neabejotinai patvirtina ta aplinkybė, kad lenkų publiką filmas sudomino mažiau negu užsienio. Taigi lenkų režisierius Pawelas Pawlikowskis gali sukurti filmą, kuris sudomintų visą pasaulį.
Parengė Milda Augulytė
