Šiai bažnyčiai tenka išskirtinė vieta Lietuvos istorijoje. Įsteigta dar Lietuvos valdovo Gedimino gyvenimo metais Vakarų amatininkams ir pirkliams, ji pirmąsyk rašytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuvos krikšto metais – 1387-aisiais. Tai seniausia išlikusi mūrinė bažnyčia Vilniuje.
Per daugiau kaip šešis šimtmečius Šv.Mikalojaus bažnyčia matė ir kryžiuočių antpuolius, ir savųjų valdovų kovas dėl sosto, Maskvos, švedų, prancūzų kariuomenių pulkus, gaisrus ir maro protrūkius, siaubusius kraštą ir Vilnių. Galbūt todėl bažnyčios architektūroje yra įvairių stilių – nuo gotikos iki baroko – detalių. Bažnyčia ištverdavo negandas, pasiremontuodavo po karų ir gaisrų, ir toliau vykdė savo krikščioniškąją misiją.
XX amžiuje Lietuvoje ypač dažna okupantų ir santvarkų kaita. Ir būtent šiame amžiuje šv. Mikalojaus bažnyčiai teko ypatinga paskirtis – tai tautinio ir valstybinio atgimimo metai. 1901-aisiais Vilniaus lietuvių bendruomenės pastangomis šv.Mikalojaus bažnyčioje, vienintelėje iš visų Vilniaus bažnyčių, kuriose pamaldos vyko lenkų kalba, pradėtos laikyti lietuviškos pamaldos.
Prie šios bažnyčios ėmė telktis Vilniaus lietuvių bendruomenė, čia vyko kultūrinis gyvenimas. Ji tapo prieglobsčiu įvairioms religinėms, savišalpos, švietimo draugijoms ir susivienijimams. Šioje aplinkoje gimė ir vystėsi periodinė spauda, lietuviški chorai, čia buvo plėtojama Vilniaus Didžiojo Seimo idėja, pirmą kartą realiai prabilta apie Lietuvos valstybės atkūrimą.
Bendruomenės, susibūrusios prie Šv.Mikalojaus bažnyčios, veikla svarbi ir 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės akto gimimui.
Ypač įsidėmėtina šv.Mikalojaus bažnyčios bendruomenės veikla 1920-1939 metais, Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, kovoje prieš Vilnijos polonizavimą. Nemažiau reikšminga šv.Mikalojaus bažnyčia ir sovietinio pokario Vilniaus bei Lietuvos gyvenime.
Vienu metu joje buvo Vilniaus arkivyskupijos kurija, čia įsikūrusi nauja vienuolija – Kristaus karaliaus seserų kongregacija – vykdė katechetinę ir ekumeninę veiklą tarp jaunimo. Minint sovietmečiu nutylimą Molotovo-Ribentropo paktą, 1987 metų rugpjūčio 23 d., žmonės po pamaldų šv. Mikalojaus bažnyčioje susirinko į mitingą prie A.Mickevičiaus paminklo. Ir vėl, kaip beveik prieš šimtą metų, mitinge buvo kalbama apie Lietuvos nepriklausomybę.
Šv. Mikalojaus bažnyčios istorija neatsiejama nuo kunigų J.Kuktos, J.Tumo-Vaižganto, A. Viskanto, K.Čibiro, vyskupų P. Bieliausko, M.Reinio, J. Steponavičiaus, dirbusių čia skirtingu metus, veiklos.
Filme apie šv.Mikalojaus bažnyčią pasakoja istorikai N.Kitkauskas, A.Streikus, T.Balkelis, architektas restauratorius E.Purlys, senieji vilniečiai, kurių vyriausias – A.Panavas – netrukus sulauks 90-ties.
Šv.Mikalojaus bažnyčioje tuokėsi, savo vaikus ir vaikaičius krikštijo ištisos kartos vilniečių, kuriems ši bažnyčia buvo lietuvių bendruomenės gyvenimo centras. Vilnietė rašytoja Gražina Mareckaitė prisimena tėvo prieškaryje sakytus žodžius apie bažnyčią: „Šv. Mikalojaus bažnyčios šviesa“. Ta šviesa ištisą šimtmetį šviečia Vilniaus lietuviams ir daugiau kaip 600 metų – visai Lietuvai. Naujasis filmas – tai tarsi gyvas Lietuvos ir Vilnijos istorijos konspektas, pateiktas per vienos bažnyčios istoriją.
