Geriausiu filmu pripažintas „Spotlight“ lietuviškai turėtų skambėti „Dėmesio centras“, „Prožektorius“, o pavadintas „Sensacija“.
Geriausio aktoriaus, režisieriaus, operatoriaus laurus pelnęs „The Revenant“ – „Prisikėlęs“, „Sugrįžęs“, bet tapo „Hju Glaso legenda“. Lietuviškam pavadinimui pasirinkta pagrindinio herojaus pavardė, tikriausiai puikiai žinoma amerikiečiams, bet mums nieko nesakanti. Na, bent jau nieko nesakė, kol filmo nebuvome matę.
Už filmų pavadinimų vertimus atsakingi platintojai kartu su vertėjais. Abu filmus Lietuvoje platina bendrovė „Theatrical Film Distribution“. Jos rinkodaros vadovė Jolanta Germanavičiūtė teigė, kad filmų pavadinimus stengiasi išversti kuo tiksliau, tačiau būna, kad pažodinis vertinys lietuviškai skamba griozdiškai, nepatraukliai.
Tada jie ieško taiklesnio, iškart patrauksiančio dėmesį.
Juk kino platinimas – verslas, ir platintojų tikslas privilioti kuo daugiau žiūrovų. „Prisikėlęs“, „Sugrįžęs“ jiems pasirodė neintriguojantys, todėl ieškota kitų variantų.
„Šį kartą pasinaudojome pačių filmo prodiuserių pasiūlymu. Tikriausiai jie jautė, kad kitos kalbos gali neturėti atitikmens, adekvačiai perteikiančio visas „The Revenant“ reikšmes, ir kitų šalių platintojams pasiūlė filmą pavadinti „Hju Glaso legenda“. Mes taip ir pasielgėme“, – pavadinimo pokytį paaiškino J.Germanavičiūtė.
Panaši ir „Spotlight“ istorija. Platintojų nuomone, „Dėmesio centras“ arba „Dėmesio centre“ – lietuvių žiūrovams, kitaip nei amerikiečiams, nieko apie filmo esmę nesakantis žodžių junginys.
„Spotlight“ – tai laikraščio „The Boston Globe“ komanda, atlikusi žurnalistinį tyrimą ir atskleidusi plataus masto Bostono kunigų seksualinę prievartą prieš vaikus. Visi amerikiečiai, išgirdę šį žodį, žino, apie ką kalbama, filmo pavadinimas iškart sufleruoja, koks jo turinys.
„Galėjome palikti originalų pavadinimą „Spotlight“, kaip pasielgė, pavyzdžiui, lenkų platintojai, arba versti į „Dėmesio centre“, kaip padarė rusai, filmą platinantys pavadinimu „V centre vnimanija“. Vis dėlto nutarėme, kad jo esmę geriausiai nusako žodis „sensacija“, todėl jį ir pasirinkome“, – paaiškino J.Germanavičiūtė.
Ji pabrėžė, kad originalių pavadinimų stengiasi vengti, visada bando rasti lietuvišką variantą. Viena iš nedaugelio išimčių – šiuo metu rodomas „Deadpool“. Jis pavadintas pasaulyje populiaraus komiksų herojaus vardu, tad ieškoti kokio nors pakaitalo netgi nebūtų buvę protinga.
Kartais pavadinimas platintojams tampa išties kietu riešutėliu. Štai „Duff“, pažodžiui išverstas, būtų „pudingas su razinomis“, bet šiame pavadinime yra ir intriga – tai frazės „Designated Ugly Fat Friend“ pirmosios raidės. Ši frazė ir buvo pasirinkta pavadinimui, kuris lietuviškai skamba „Mano stora amžinai bjauri draugė“.
Reikėjo pasukti galvą ir ieškant filmų „Footloose“, „Finding Nemo“ „G.I.Joe“ vertinio. Išsisukta grakščiai – lietuviškai šie filmai pavadinti „Pamišę dėl šokių“, „Žuviukas Nemo“, „Eilinis Džo“.
Motyvų, kodėl keičiami pavadinimai, kartais nesupaisysi. Rūpindamiesi, kad filmas rastų savo žiūrovų, kino platintojai skuba į pagalbą, nė neklausdami, ar jos reikia: stengiasi išsamiai paaiškinti pavadinimą, dažniausiai po dvitaškio, prie originalaus prideda vieną ar kitą žodį.
Taip paprasčiausias „Spy“ virsta „Ji – šnipė“, „Creed“ – „Krydas: gimęs kovoti“, „The Bourne Identity“ (Borno tapatybė) – „Bornas: sunaikinta tapatybė“, lakoniškas „Chef“ (Šefas) – visa tirada: „Šefas ant ratų. Virtuvė Los Andžele“.
Platintojai turi savų argumentų, kodėl taip elgiasi. Pavyzdžiui, nori, kad iš filmo pavadinimo žiūrovas suprastų, kokio jis žanro, kad karinių veiksmo juostų gerbėjai žinotų, jog „Eilinis Džo“ – tikrai jiems, o ne romantinių komedijų mėgėjams.
Vis dėlto argumentai, kodėl netrukus pasirodysiantis animacinis filmas „Boss Baby“ lietuviškai pavadintas ne „Bosas kūdikis“, o „Ponas kūdikis“, verčia iš kojų.
„Nenorėjome užgauti verslininko Antano Boso, pavadindami filmą „Bosas kūdikis“, – rimtai aiškino J.Germanavičiūtė.
Bendrovės „Garsų pasaulio įrašai“ Kino skyriaus vadovė Daiva Laskauskienė irgi neslėpė – svarbiausia pritraukti kuo daugiau žiūrovų ir tai padaryti, be kita ko, padeda pavadinimai, tegul ir neturintys nieko bendra su originalu.
„Verčiame kūrybiškai, taikome pavadinimus prie rinkos, kad būtų patrauklu, tiktų mūsų mentalitetui. Štai prieš ketverius metus buvo rodomas britų filmas „Hysteria“. Mes išvertėme „Mano didysis O!“.
Tai kūrybinis vertimas, nes filme pasakojama, kaip seniau medikai bet kokius moteriškus negalavimus susiedavo su lytiniais dalykais ir ligą vadindavo isterija.
Pamanėme, kad pavadinimas „Isterija“ nebus toks patrauklus kaip „Mano didysis O!“. Filmas turėjo pasisekimą, o jeigu būtume palikę originalą, kažin ar būtų buvęs taip žiūrimas, juolab kad nelabai stiprus. Ieškome įvairių variantų“, – kūrybinės virtuvės paslaptimis dalijosi D.Laskauskienė.
„Garsų pasaulio įrašų“ platintas „Bay“ (Įlanka) virto „Baimės įlanka“. Papildomas žodis prikabintas tam, kad žiūrovas, jau matęs vieną „Įlanką“, nemanytų, jog tai seniena. Be to, iš anksto aišku: bus baisu. Pagal tą pačią logiką „Heist“ (Apiplėšimas) į ekranus išėjo kaip „Tobulas apiplėšimas“.
„Būna, kad originalus pavadinimas labai abstraktus, be to, jau rodytas ne vienas taip pavadintas filmas. Nenorime, kad žiūrovai painiotųsi, norime paaiškinimo arba paprasčiausio patrauklumo – tai rinkodaros triukas“, – kalbėjo kino platintoja.
Kodėl „Killing Them Softly“ virto „Kazino apiplėšimu“?
Platintojai vėl atėjo į pagalbą žiūrovams: kad jie nemanytų, jog čia drama, ir žinotų, jog tai filmas apie gangsterius. Be to, tuo metu rodyti keli kiti puikiai žiūrimi filmai apie kazino, tad platintojai pabandė dar kartą pagauti sėkmės paukštę. Ir pavyko.
Ar išties pavadinimai yra didžiausias masalas? D.Laskauskienė nesuabsoliutina jų įtakos ir teigia, kad minėtasis „Sensacija“ jau gerai išreklamuotas, tad pavadinimas neturi tokios reikšmės.
O jeigu filmas nežinomas ir reikia daug dirbti, kad būtų pristatytas žiūrovams, tuomet pavadinimas padeda.
„Reikšmės yra: gal plakatuose patraukliau atrodo, per radijo reklamą intriguojamai skamba.
Žinoma, jeigu filmas prastas, net tobulas pavadinimas neišgelbės“, – kalbėjo „Garsų pasaulio įrašų“ atstovė.
Daugumos pavadinimų vertimus reikia derinti su filmus sukūrusiomis kompanijomis. Jos dažniausiai juos patvirtina.
O kodėl keisti pavadinimų nesumano knygų vertėjai ir leidėjai? Ar jiems mažiau rūpi rinkodara, skaitytojai, pelnas?
„Knygos leidžiamos ilgam, jei sulaukia sėkmės, tiražai kartojami. O kino filmai tris savaites ar mėnesį kino teatruose pavieši ir dingsta. Reikia smūgio efekto, kad juos išeksploatuotum“, – paaiškino rinkodaros subtilybes išmananti pašnekovė.
Dėl filmų pavadinimų Lietuvos platintojai vis sulaukia kino kritikų pylos, žiūrovų pašaipų. Tik ar Lietuva šiuo požiūriu išskirtinė? Pasižvalgę po šalių kaimynių ekranus pastebėjome – nieko nauja po šia saule.
Filmų pavadinimai keičiasi neatpažįstamai.
