Kovo 2–13 d. visus filmus bus galima pamatyti Vilniaus kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“ bei specialiuosius seansus pristatančiose erdvėse (Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje, menų fabrike „Loftas“, Vilniaus universiteto bibliotekoje). Kovo 11–20 dienomis dalis filmų persikels į kitų Lietuvos miestų – Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių – kino sales.
Socialinės ir paralelinės tikrovės
Vokiško kino dienos prasidės kino centre „Skalvija“ režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Oliverio Haffnerio socialine komedija „Dievų dovana“ (Ein Geschenk der Götter, 2014 m.), kurios fragmentus galima atpažinti šių metų anonsiniame renginio klipe. Filme pristatomi nedidelio miestelio gyventojai – bedarbiai, užsirašę į kompiuterinio raštingumo kursus, staiga tampa iš teatro atleistos aktorės, persikvalifikuojančios darbo biržoje, kursantais. Tai „paprastų“ žmonių istorija, šiek tiek atitrūkusi nuo kasdienybės įvykių ir su švelnia ironija pristatanti socialinį provincijos miestelio skerspjūvį. Filmo personažai – įtaigiai sukurti stereotipiniai visuomenės tipažai, tarp kurių nestinga ir konfliktų, asmeninių tragedijų, nesusiklosčiusių gyvenimų, emigracijos problemų bei naujai užsimezgančių meilės istorijų. Žmogiškąja prasme – tai universalus kontekstas, artimas ir lietuviškos kasdienybės grožiui.
Kitą dieną „Skalvijoje“ bus rodomas savotiškas kontrastas socialinei kasdienybei – 2014-ųjų rudenį žiūrovams pristatytas režisieriaus Barano bo Odaro trilerį „Who am I – saugių sistemų nėra“ (Who am I – kein System ist sicher, 2014 m.). Beveik fantastinis trileris apie programišius 2014 m. uždirbo 5,5 mln. eurų, o ši paranojiška istorija pritraukė į kino teatrus per 750 tūkst. žiūrovų. Tai savotiškai naujas arba nedažnas žanras Vokietijos kine. Užkoduoti pokalbių kanalai programišių gyvenime primena siurrealistinį požeminį pasaulį, metro traukinius, pilnus žmogystų grėsmingomis kaukėmis ir iškreiptais balsais. Tai tarsi margaspalvė, o kartu ir nepaprastai grėsminga paralelinė visata.
Kino teatras „Pasaka“ vokiškų filmų programą pradės istoriniais faktais paremta Larso Kraumės drama „Valstybė prieš Fricą Bauerį“ (Der Staat gegen Fritz Bauer, 2015 m.). Iš pirmo žvilgsnio sausa ir nepatraukli žydų kilmės prokuroro Frico Bauerio asmenybė filmo siužete žavi subtiliai perteiktomis asmeninio gyvenimo peripetijomis, atkakliu charakteriu ir tikslo siekimu. Prokuroras Fricas Baueris, gavęs duomenų, jog vienas pagrindinių Hitlerio režimo veikėjų SS oberšturmbanfiureris Adolfas Eichmanas, vadovavęs masinei Europos žydų deportacijai ir žudymui, slapstosi Buenos Airėse imasi bylos nagrinėjimo neatsižvelgdamas į kolegų trukdymus. Filmas turėtų patikti ne tik besidomintiems istorija bei 6-ojo dešimtmečio mada.
Svečiai – kino ir muzikos kūrėjai ne tik iš Vokietijos
Retrospektyvinė programa šiemet skirta Lietuvoje jau pažįstamam ir pamėgtam režisieriui Andreasui Dresenui. Bus pristatytas naujausias jo kūrinys „Kai mes svajojom“ (Als wir träumten, 2015 m.), pernai atrinktas Berlyno kino festivalio konkursinei programai. Filmas, kaip ir ankstyvieji darbai, nukelia į netolimą praeitį, į Rytų Vokietijai (VDR) priklausiusį Leipcigą ir pasakoja apie santvarkų virsmą desperatiškai išgyvenantį miesto jaunimą, politinių pertvarkų savaip sužlugdytą kartą. A.Dresenas savo subtiliuose ir psichologiškai įtaigiuose filmuose dažnai apmąsto šio reiškinio psichologinius padarinius.
Politinių įvykių fone vyksta ir debiutinio A.Dreseno filmo „Tylus kraštas“ (Stilles Land, 1992 m.) veiksmas, atskleidžiantis skirtumus tarp suvienytos Vokietijos kapitalistinių vakarų bei ramios vis dar socialistine santvarka persmelktos šalies provincijos. Debiutinis režisieriaus filmas pelnė autoriui Heseno žemės bei vokiečių kino kritikų premijas. Abu dramos žanrui priskiriami filmai bus pristatyti kovo 4-5 dienomis Vilniuje, kino centre „Skalvija“, dalyvaujant pačiam autoriui, o pasibaigus peržiūroms vyks kūrinių aptarimas ir pokalbiai su žiūrovais.
Programoje bus parodytos dar trys įvairius apdovanojimus pelniusios, šiek tiek linksmesnės A.Dreseno režisuotos istorijos – „Keičiant odą“ (Raus aus der Haut, 1997 m.), „Vasara Berlyne“ (Sommer vorm Balkon, 2005 m.), „Viskis ir degtinė“ (Whisky mit Wodka, 2009 m.).
Menų fabrike „Loftas“ bus rodomas dokumentinis filmas „B-Movie: taip skambėjo Vakarų Berlynas“ (B-Movie: Lust & Sound in West-Berlin 1979-1989 m., 2015 m.). Gausūs vaizdo ir garso dokumentai iš devintojo dešimtmečio, kuriuos surinko Jörgas A. Hoppe, Klausas Maeckas ir Heiko Lange. Tai ne tik melomanų ar Berlyno fanų susidomėjimo vertas reiškinys, kuriame į Vakarų Berlyną atvykęs dvidešimtmetis britų muzikas, prodiuseris, aktorius Markas Reederis iš Mančesterio fiksuoja ir linksmai komentuoja paskutinę padalytos sostinės dekadą iliustruojančius vaizdus iš muzikinių scenų, jų užkulisių, barų, supažindindamas su žymiausiais vardais, madomis ir kultūros tendencijomis nuo pankų iki garsiųjų meilės paradų (Love Parade).
Pagrindinis muzikinės programos akcentas – kovo 11-12 d. į Vilnių ir Kauną atvyksiantis svečias Thomas Köneris, kuris elektroninės muzikos garsais akomponuos legendiniam Friedricho Wilchelmo Murnau nebyliojo žanro filmui „Faustas – vokiečių liaudies padavimas“ (Faust – Eine deutsche Volkssage, 1926 m.). Prancūzijoje gyvenantis elektroninės muzikos kompozitorius bei atlikėjas Th.Köneris jau 18 metų rašo muziką nebyliems filmams. Muzika F.W.Murnau filmui „Faustas“ buvo parašyta Luvro auditorijos užsakymu, o jos premjera 2013 m. įvyko per grandiozinę parodą “De l'Allemagne 1800–1939“. Savo muziką gyvai atliksiantis nebyliojo XX a. pradžios filmo Th.Köneris nesiekia konkuruoti su vaizdu ir teigia, jog „muzika turi suteikti vaizdams erdvės – nevaržančios pirmapradės vaizdų galios ir leidžiančios vaizdams kvėpuoti erdvės“.
Į Vokiško kino dienas atvykstanti filmo „Vakarykštis sniegas“ (Schnee von gestern, 2013 m.) režisierė Yael Reuveny dalyvaus diskusijose su žiūrovais visuose programą pristatančiuose miestuose. Močiutės brolio pėdsakų paieška, atvedusi filmo autorę atgal į Vilnių, išaugo į pirmąjį Y.Reuveny ilgo metražo filmą. Iš Vilniaus kilusios ir Izraelyje naują gyvenimo puslapį atvertusios močiutės brolis per Antrąjį pasaulinį karą nežuvo, o pasivadinęs kitokiu vardu Vokietijoje pradėjo naują gyvenimą – ten pat, kur jis ir sesuo buvo uždaryti konclageryje. „Vakarykštis sniegas“ apdovanotas ne viename tarptautiniame kino festivalyje – už geriausią dokumentinį filmą 2013 m. Haifos festivalyje, skatinamuoju „Defa“ prizu Leipcigo „DOK-Fest“ bei „Dialog“ prizu už kultūrų susikalbėjimą 2013 m. Kotbuso kino festivalyje.
Tarp vokišką kino produkciją pristatysiančių svečių bus ir lietuviška pavardė. Giedrė Žičkytė savo nauju trumpametražiu filmu „Amazonės“ pristatys Goethe’s instituto Lietuvoje organizuojamo transeuropinio projekto „Europoly“ filmų rinkinį apie naująją ir senąją Europą. „Filmai skirti ne tam, kad pavaizduotų tam tikrą dalyką, bet tam, kad keltų klausimus“, – interviu „Europoly“ portalui teigė projekte dalyvavusi lietuvių režisierė.
