EP pirmininkas Martinas Schulzas LUX apdovanojimą įteikė turkų kilmės režisierei D.G.Ergüven. Kartu su Prancūzijos, Vokietijos ir Kataro prodiuseriais sukurtas jos filmas yra tarp kandidatų į „Oskarą“ geriausio užsienio filmo kategorijoje, taip pat pretenduoja į Europos kino akademijos „Geriausio Europos filmo“ premiją bei „Geriausio Europos debiuto“ prizą.
„Mustangės“ – tai penkios jaunos Šiaurės Turkijos kaimelyje gyvenančios seserys, kurios maištauja prieš absurdiškus gentinius papročius ir priverstines vedybas. Laukiniai arkliai, šuoliuojantys per bekraštes prerijas Šiaurės Amerikoje, anot filmo režisierės, tapo merginų laisvės siekio metafora. Strasbūre pakalbinau D.G.Ergüven.
-Seserų drama prasideda labai netikėtai dėl, atrodytų, nereikšmingos priežasties. Karštą dieną grįždamos iš mokyklos jos su visais rūbais įsibrenda į jūrą ir ima žaisti kartu su berniukais. Šį įvykį lydi gana žiaurios pasekmės. Merginoms draudžiama lankyti mokyklą ir net išeiti į gatvę. Įdomu, ar filmo istorija yra susijusi su jūsų asmenine patirtimi, vaikystės prisiminimais?
-Taip, žinoma. Man labai skaudu ir neramu, kad požiūris į moteris Turkijoje iki šiol yra seksistinis, nors ir neafišuojamas. Nuo pat ankstyvos vaikystės, dar prieš tapdamos moterimis, jos jau žino, kad yra skirtos vyrų poreikiams tenkinti. Mergaitėms taikoma daugybė draudimų, tariamai galinčių pakenkti jų moralei ir reputacijai.
Pati užaugau šioje šalyje, buvau jauniausia iš seserų, taigi puikiai žinojau šituos dalykus. Pavyzdžiui, skandalas filmo pradžioje, įsižiebęs kaime pasklidus kalboms, kad merginos sėdėjo ant vaikinų pečių, iš tiesų vyko mano šeimoje. Mums buvo sakomi tie patys dalykai, kaip ir mergaitėms filme, tačiau mes nemaištavome.
Nieko nestebino ir prievartinis ištekinimas, kai tėvai susiderėdavo tarpusavyje ir paprasčiausiai atiduodavo dar paaugles dukteris į kitą šeimą. Suaugusieji vadovavosi labai griežtomis archaiškomis taisyklėmis, kurias paveldėjo iš savo tėvų, o šie – iš savųjų. Niekas nepaisė, kad jos galbūt jau atgyvenusios ir traumuoja jaunas merginas, priveda net iki savižudybių.
Rašydama scenarijų įtraukiau ir daugiau panašių istorijų, kurias esu girdėjusi – pavyzdžiui, kad mokytojai draudžia mergaitėms lipti laiptais kartu su berniukais. Kartais sunku suvokti, kad iš pirmo žvilgsnio nekalti dalykai yra bjauriai iškreipiami, teigiant jog tai gali pakenkti merginų skaistybei ir dorovei. Manau, priešingai – patriarchališka visuomenė yra pernelyg apsėsta minčių ir baimių, susijusių su moterų seksualumu.
-Seseris filme vaidina penkios jaunos merginos. Kaip kūrėte ir plėtojote herojų charakterius? Juk nepaisant gaivališko maišto, į susidariusią situaciją jos reaguoja skirtingai.
-Teko nemažai padirbėti, kad penkių seserų charakteriai taptų skirtingi. Kiekvienai mergaitei sugalvojau po atskirą istoriją, ypač po to, kai jos yra įkalinamos savo namuose. Bet pamažu seserys atsigauna nuo patirto šoko ir vėl ima maištauti.
Filmo struktūra šiek tiek primena mažytį laikrodį. Jei viską išimsi, jis nebefunkcionuos. Vyriausioji iš seserų Sonay mėgsta dominuoti, ji nepaprastai pasitiki savimi. Pati jauniausioji Lalė bijo musių. Jos vaidmenį kūrusi Günes Sensoy iš tiesų buvo vienintelė, kuri labai skyrėsi nuo sugalvoto personažo. Tai protinga mergaitė, kuri mėgsta megzti, tačiau bijo visko, kas susiję su gamta, netgi medžių lapų.
Visos merginos nepaprastai gyvybingos, jos spinduliuoja jaunyste, energija ir gyvenimo džiaugsmu.
-Kodėl rodydama komplikuotus, brutualius įvykius pasirinkote pasakos stilistiką?
-Iš karto supratau, kad privalau šiek tiek atsitraukti nuo realybės, jei noriu išvengti natūralizmo, kuris dominuoja šių dienų kine. Žinoma, filmo pasakojimas paremtas tikrais faktais. Jis atveria labai sudėtingą ir tamsų reiškinį, bet man norėjosi palikti šiokią tokią šviesą tunelio gale. Nenorėjau uždaryti merginų šioje niūrioje ir beviltiškoje padėtyje, kad ir kokia tikroviška ji būtų.
Nors filmo herojės skirtingai reaguoja į joms taikomas bausmes ir reikalavimus, jų tarpusavio ryšys išlieka labai nuoširdus ir tvirtas. Kai sutikau būsimąsias filmo aktores, mano noras panaudoti mito stilistiką, tapo aiškus ir nenuginčijamas.
Penkios seserys man kėlė daug asociacijų, – ne tik su laukiniu mustangu, bet ir penkiagalviu slibinu ar hidra. Jų prigimtyje jau buvo užkoduota kažkas antgamtiška, tarytum į baimių ir prietarų sukaustytą kaimelį būtų nusileidę sutvėrimai iš kito pasaulio vėjyje besidraikančiais ilgais plaukais, kurie man labai priminė arklio karčius.
Norėjau užfiksuoti jų laisvai judančius kūnus iš taip arti, kaip tik galėjau. Taigi kameros judesys, montažas padėjo perteikti merginų vidinę laisvę, nes iš tiesų jos yra tik nerūpestingi ir nekalti vaikai. Net kai viena seserų Nur laužo kėdes, protestuodama prieš močiutės kaltinimus dėl nepadoraus elgesio, ji šaukia: „Tuomet šios kėdės taip pat yra šlykščios, nes lietėsi prie jūsų užpakalių!“
-Kaip filmas „Mustangės“ buvo sutiktas ir vertinamas pačioje Turkijoje?
-Mane iš tiesų gąsdina stiprėjanti cenzūra Turkijoje. Tačiau, po šio filmo peržiūrų, sulaukiau pakankamai šiltų vertinimų iš žmonių, kurių labiausiai bijojau, pavyzdžiui, iš Turkijos konsulato Paryžiuje.
Tikiu, kad šalyje dar išliko sveiko proto žmonių. Jei atsitiktų blogiausia, ir filmas būtų uždraustas, jis vis tiek gyvuotų toliau interneto dėka. Šiais laikais filmai pasiekia net pačius atokiausius kraštus, – neįmanoma visų sukontroliuoti. „Mustangės“ perteikia žmogišką realybę, o nuo jos vis tiek nepabėgsi.
Gerai pamenu, kaip protestuotojai Stambulo Taksim Gezi parke skandavo: „Tiesa mūsų pusėje!“ Tą patį galima pasakyti ir apie filmo herojes. Jos visos svajoja būti laisvos ir, mano nuomone, tai yra jų prigimtinė teisė.
