Lapkričio 13 dieną Kaune, kino centre „Romuva“, įvyks naujo vaidybinio filmo „Ataraxia“ premjera. Dramai scenarijų sukūrė ir jos režisieriumi tapo V.Balsys. Graikiškas žodis „ataraxia“ reiškia ramumą. Mat tai drama apie atsimerkimą, kai pabundi po košmaro ir akimirką pasijunti ramus.
58 metų teatro, televizijos ir kino režisierius sakė, kad filmas iš jo tarsi išsiveržė po 7 metus trukusio bylinėjimosi dėl galimybės vadovauti Kauno mažajam teatrui.
Šis etapas jau praeityje ir už išbandymus V.Balsys dabar sako esąs dėkingas, nes tai paskatino kurti vaidybinį filmą.
Režisierius, kurdamas scenarijų, rėmėsi Antano Škėmos dramos „Pabudimas“ idėjomis.
V.Balsiui rūpėjo pasirinkimo ir nepasidavimo drama.
– 1991 metais esate sukūręs trumpametražį vaidybinį filmą „Autobusas“. Kodėl nusprendėte sugrįžti prie vaidybinio kino?
– Man rūpėjo pasirinkimo ir nepasidavimo tema, nes tai amžina tema. Sakyčiau, totalitarizmo apraiškos šiandien tik stiprėja, nes jos modernėja, pasitelkiamos naujosios technologijos. O naikinimo džiaugsmas vis didesnis.
Juk paspaudus vieną televizoriaus arba kompiuterio mygtuką gali matyti avarijas, nelaimes, žudynes. Tačiau naikinimo aistra sukuria ir atsiribojimo mechanizmą.
Tavo karštos mintys paverčiamos popieriais, ataskaitomis, jos skęsta biurokratizmo konclagerio labirintuose, popierių vis daugėja. Juos skaito kažkokie anonimai, nykštukai.
Tačiau šiai beprasmybei sunku pasipriešinti, nes būsi atjungtas nuo maitinimo sistemos.
– Ar tokių minčių jums kilo po konkrečių įvykių?
– Tai jutau 7 pastaruosius metus, kol vyko teismai dėl teisės vadovauti Kauno mažajam teatrui. Turėjau dalyvauti nykštukų karuose. Dabar dėl šios patirties esu dėkingas. Juk pats sau įtampos nesusikursi.
Pastaruosius dvejus metus dėstau ekrano plastikos kursą Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto studentams. Vienas jų padalinys veikia buvusios psichiatrijos ligoninės patalpose.
Atsidūręs tuose koridoriuose prisiminiau, kaip ten norėdami išvengti tarnavimo rusų armijoje gulėjo draugai, kaip jiems, žiūrintiems per langą, mojuodavau.
Prieš akis tarsi iškilo draugų, mylimų žmonių šešėliai, sutikau operatorių Joną Jakūną ir filmas išsiveržė. Prie jo prisidėjo kompozitorius Antanas Jasenka, kostiumų dailininkė Gintė Rusonė, aktoriai. Visi dirbo vejami idėjos, nes pinigų kino juostai neturėjome.
Kūrybinis procesas užtruko 7 mėnesius. Veiksmas daugiausia vyksta buvusiose psichiatrijos ligoninės patalpose.
– Kurdamas scenarijų rėmėtės A.Škėmos drama „Pabudimas“. Kodėl jums pasirodė artima 1956 metais sukurta drama?
– Didžiausi mūsų priešai yra artimiausi draugai. Bet esminės vertybės – meilė, laisvė, žmoniškumas – nesunaikinamos. A.Škėma sukūrė klasikinės dramos siužetą. Pasakojo apie du klasės draugus, kurie myli vieną moterį. Tai – pasirinkimo drama.
Susiklosčius tam tikroms politinėms aplinkybėms vienas draugas užima aukštesnį postą ir nusprendžia, kad reikia ne mylėti, o pasiimti.
Keistas įsitikinimas savo tiesa verčia žudyti kitą žmogų. Man jo idėjos pasirodė artimos.
Filme tardytojas Pijus (aktorius Ramūnas Šimukauskas) pasirinko kelią, kuris leidžia būti racionaliam, be skrupulų siekti savo tikslų, ir pagrindinis filmo veikėjas Kazys (aktorius Remigijus Endriukaitis) patenka į jo pinkles.
Elena (aktorė Indrė Taločkaitė) – buvusi abiejų mylimoji. Pijus mylėjo ją, tačiau ji tapo Kazio žmona. Ji tampa šantažo auka siekiant palaužti Kazio įsitikinimus. Bet ir Pijus patenka į klastos spąstus, nes jo kolega Pranas (aktorius Saulius Bagaliūnas) siekia paaukštinimo tarnyboje.
Kunigas (aktorius Evaldas Leskauskas) – tarsi žmogus, kuris laukia, kaip jo gyvenimą nulems likimas. Kalbėdamasis su Kaziu jis išgirsta paprastą atsakymą – svarbu įveikti baimę.
Bet ar tai įmanoma? Apie tai ir norėjau kalbėti savo filme.
– Kino juostos pavadinimui parinkote graikišką žodį. Kodėl?
– Man patinka Henriko Radausko eilutė „pasauliu netikiu, o pasaka
tikiu“. Nesvarbu, ar tai religinė, ar vaikiška, ar meilės pasaka.
Kvailybė tapo politine jėga su kuria reikia skaitytis norint išsaugoti
savo laisvę ir žmogiškumą. Filmas yra drama apie atsimerkimą.
Apie akimirką, kai pabundi po
košmaro ir akimirką pasijunti ramus. Žmonės žino žodžius „orgazmas“ ar
„katarsis“. Gal dabar sužinos ir žodį „ataraxia“ – ramumas.
