Filmas „Meistras ir Tatjana“ gaivina vieno įdomiausių praėjusio amžiaus Lietuvos fotografų Vito Luckaus (1943–1987) legendą ir kviečia pasinerti į aistringos meilės ir įtaigios fotografijos pasaulį. Jo centre – vienas Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjų, su fotoaparatu išmaišęs visą Sovietų Sąjungą.
Aplinkiniai vadino jį vikingu, kopijavo jo manieras, išvaizdą, žavėjosi, stebėjosi, pavydėjo, bijojo, perpasakodavo būtas ir nebūtas istorijas. G.Žickytės filme atgyja daugybė nelemtai nutrūkusio gyvenimo vaizdų.
Beveik prieš metus savo kelionę pradėjęs Europos šalių kino forume „Scanorama“, filmas jau dalyvavo daugiau nei dešimtyje tarptautinių festivalių, apdovanotas nacionaliniais ir tarptautiniais prizais.
Sugrįžo po septynerių metų
Su filmo herojaus V.Luckaus kūryba G.Žickytė susidūrė visai netikėtai, dar studijuodama žurnalistiką. Dėstytojas, kurso vadovas Skirmantas Valiulis kartą pasakė, kad Vilniuje lankosi olandų žurnalistas Hermanas Hoeneveldas, 1994 metais išleidęs V.Luckaus fotografijų albumą „The Hard Way“. Pasiūlė parengti su juo interviu.
Jie susitiko „Neringoje“, kalbėjosi. Nors istorija pasirodė įdomi, nuotraukos – taip pat, šios temos žurnalistė neplėtojo. Devyniolikametei kitkas buvo galvoje.
Ir tik po septynerių metų tvarkydama savo archyvą G.Žickytė rado senus užrašus ir tą interviu, atšviestus olandų žurnalisto knygos lapus.
„Neužmigau visą naktį, tiesiog „nunešė stogą“. Pradėjau skaityti, domėtis, susitikinėti su Vitą pažinojusiais žmonėmis“, – apie darbo pradžią pasakojo režisierė.
Dėliojo tūkstančius vaizdų
„Sumaišiau viską į vieną krūvą – tūkstančius atvaizdų – ir išvydau, kad tvarka vis tiek išlieka. Juk visa tai – gyvenimas...“ – yra sakęs V.Luckus. Panašiai jautėsi ir G.Žickytė, iš archyvinių kadrų, fotografijų kurdama naują filmą.
„Atrodo, tais vaizdais pro akis pralekia kitų žmonių gyvenimai. Jie šypsosi, liūdi, myli, nekenčia, pykstasi, taikosi, šoka, linksminasi. Gilindamasi į V.Luckaus gyvenimą perkračiau ir savąjį“, – prisipažino „Meistro ir Tatjanos“ režisierė.
Prie „tūkstančio vaizdų“ G.Žickytė palinko ne viena – jai pavyko pelnyti dabar JAV gyvenančios fotomenininko našlės Tatjanos Luckienės-Aldag pasitikėjimą. Pasitelkusi operatorių Audrių Kemežį, režisierė atidžiai įsižiūrėjo į V.Luckaus fotografijas, didžiausią archyvą, kurį išsaugojo T.Luckienė.
Nuotraukos, netgi jų kontaktai, į kuriuos žiūrima pro didinamąjį stiklą, padėjo sudėlioti kūrybinį portretą fotomenininko, kurio darbai tik pastaraisiais metais sugrįžta į viešumą, ir atkurti laiką, pajusti jo dvasią. Jos tampa tarsi gyvu, pulsuojančiu liudijimu prisiminimų, kuriuos ekrane žiūrovai girdi iš V.Luckaus draugų ir kolegų.
Ekrane – ir meilės istorija
„Vito gyvenimas pats savaime yra tarsi įvairių kino žanrų mišinys. Jis buvo nepaprastai spalvinga asmenybė. Laisvas, maištingas, nepažabojamas kūrėjas. Aistringas visomis savo apraiškomis.
Draugiškas su skirtingiausiais žmonėmis. Nepakeliamai sunkus bendrauti. Talentingas, nepripažįstantis ribų ir kompromisų.
Jo kūryba buvo draudžiama, jį persekiojo KGB, bet tuo pat metu jis darė pirmąsias Sovietų Sąjungoje komercines nuotraukas, sukosi pačiame tuometės bohemos centre ir, žinoma, degė beprotiška aistra savo įstabaus grožio žmonai Tatjanai. Ši aistra iš dalies jį ir pražudė“, – apie savo kūrinio herojų pasakojo režisierė.
Liko neatsakytų klausimų
Kad ir koks spalvingas buvo V.Luckaus gyvenimas ir jo paties asmenybė, pirmiausia jį prisimename dėl kūrybos, jo fotografijų – nenuglaistytų, tyliai ironiškų ir kartu skausmingų, tarsi klausiančių, kas gi yra žmogus, kaip iki jo prasismelkti pro kalnus dekoracijų ir kaukių.
Režisierė G.Žickytė ir pati yra prisipažinusi turinti labai daug klausimų V.Luckui, į kuriuos taip ir liko neatsakyta. Kita vertus, neakivaizdi pažintis su V.Luckumi, gilinimasis į jo kūrybinį palikimą paskatino ją pačią, o gal paskatins ir žiūrovus, persvarstyti santykį su savimi ir pasauliu.
„Darbas su „Meistru ir Tatjana“ labai sustiprino suvokimą, koks mūsų gyvenimas trapus ir laikinas, galintis nutrūkti bet kurią akimirką. Reikia išmokti vertinti tai, ką turi dabar. Prasminga gyvenime daryti tik tai, ko išties nori tavo siela“, – iš V.Luckaus gautas pamokas apibendrino režisierė.
