Amy Winehouse: svaigūs skrydžiai ir širdį veriantys nuopuoliai

A.Winehouse tėvas Mitchellas filmą pavadino melagingu, neteisingai nušviečiančiu Amy gyvenimą ir teršiančiu jo, Mitcho Winehouse'o, gerą vardą, mat jis parodytas kaip garbėtroška ir goduolis, kuriam pinigai ir šlovė rūpi labiau už dukters sveikatą.

Režisierius A.Kapadia tokiai nuomonei, savaime suprantama, nepritarė. „Kurdami filmą supratome, kad daugeliui jis nepatiks, bet jis būtent apie Amy, apie tai, kas vyko aplink ją, apie ją supusius žmones“, – pareiškė jis.

Filmas prasideda nuo 1998 metų šokčiojančių namų kronikos kadrų, kuriuose Amy – dar nerangi padaužiška paauglė. Beje, jau tada ji ėjo iš proto dėl džiazo ir būdama šešiolikos koncertavo su Nacionaliniu jaunimo džiazo orkestru. Tarp savo dievaičių ji minėjo Sarah Vaughan, Tony Bennettą, Dinah Washington. Ji mokėsi dainuoti klausydamasi vieno bibopo pradininkų Theloious Monko, grojusio keista nervinga maniera ir sukūrusio nemažai džiazo standartų.

„Tai buvo tipiška žydų mergina iš Šiaurės Londono – labai manieringa, labai drovi“, – filmo pradžioje aštuoniolikametę Amy apibūdino studijos „Island Records“ vadovas Nickas Gatfieldas.

A.Winehouse menedžerio ir artimo draugo Nicko Shymansky vaizdajuostėse kylanti žvaigždė užfiksuota pirmojoje koncertinėje kelionėje, džiazo festivaliuose ir nedideliuose klubuose. Jo objektyve Amy šmaikšti ir labai talentinga, nieko bendra neturinti su būsimąja Amy, paparacų užvaikyta apatiška, palaužta ir nelaiminga jauna moterimi.

N.Gatfieldo minėtas Amy manieringumas ir drovumas ilgainiui pavirs isterija ir dvasiniu palūžimu. A.Kapadios filmas kaip tik ir pasakoja apie šį virsmą – iš pūstažandės merginos, susirietusios į kamuolį ant automobilio užpakalinės sėdynės ir besislepiančios po antklode nuo draugiškos vaizdo kameros (2003 metų albumo „Frank“ reklaminė turnė), į iškamuotą būtybę, beprasmiškai ir bejėgiškai įsispitrijusią į dešimtis teleobjektyvų (skandalingasis 2011 metų Belgrado koncertas, kai Amy į sceną išėjo tokia girta, kad negalėjo prisiminti nei miesto, kuriame vieši, pavadinimo, nei muzikantų vardų, nei savo pačios dainų žodžių).

2011 m. liepos 23-iąją A.Winehause buvo rasta negyva savo namuose Kamdene Londono šiaurėje. Ji mirė ketvirtą valandą popiet ir kelias valandas gulėjo tarp tuščių viskio butelių. Jai buvo 27 metai.

Mergina iš miesto pakraščio, turinti gražų balsą – kontraltą, mokanti dainuoti juodaodžių maniera, tapo baltojo soulo Europos žvaigžde. Ją pripažino net Amerikoje, tikrojo juodojo soulo tėvynėje. Tiesa, į Ameriką A.Winehouse nenorėjo leisti dėl blogo elgesio (JAV neišduoda vizų narkomanams, tegul jie būna net trigubos žvaigždės), ir savo penkis „Grammy“ už albumą „Back to Black“ ji priėmė virtualiai – per televizijos tiltą iš Londono. „Back to Black“ išėjo 2006 metais ir nuo to laiko ji nebeišleido nė vieno.

Paskutiniai jos gyvenimo metai atrodė liūdnai: jau sunku buvo atskirti, kas labiau garsino Amy – muzika ar nuotraukos bulvarinėje spaudoje, kuriose ji užfiksuota negraži ir neblaivi. Laikraščiai nuolatos aprašinėjo jos barnius su plevėsa vyru Blake'u Fielderiu-Civilu (kol jis pakliuvo į kalėjimą už vagystę), pranešinėjo apie sužlugdytus koncertus ir turnė. Baisios pabaigos link A.Winehouse lėkė visu greičiu. Visi tai suprato, bet niekas negalėjo (o gal per mažai stengėsi) ją sustabdyti.

Dokumentinio filmo „Amy“ režiserius A.Kapadia ir prodiuseris Jamesas Gay-Reesas apklausė daugybę žmonių, pažinojusių dainininkę, – gimines, draugus, reklamos specialistus, menedžerius. Visi jie tikina neprisidėję prie A.Winehouse tragiško likimo ir pateikia savas versijas, kodėl net būdama neatsakinga už savo veiksmus ji ėjo į sceną.

Aštriausias filmo momentas susijęs su Amy tėvu Mitchellu Winehouse'u, kurio vaidmenį popdievaitės gyvenime autoriai pateikia gana nevienareikšmiškai.

M.Winehause'as buvo vienas svarbiausių žmonų Amy gyvenime: prie peties ji buvo išsitatuiravusi užrašą „Daddy's Girl“ – „Tėčio dukrelė“. Londono taksistas, dainininkas mėgėjas, pakvaišęs dėl džiazo ir klasikinės amerikiečių estrados, Mitchas perdavė savo aistrą Amy, ir visi tie muzikos stiliai – soulas, ritmenbliuzas, gospelas, svingas – įaugo jai į kraują.

Tėvas paliko šeimą, kai Amy buvo devyneri. Su šiuo įvykiu artimieji sieja ryškų jos charakterio pokytį, polinkį į depresiją ir ankstyvą brandą. Kaip teigiama filme, 18-metė Amy įžengė į muzikos industriją jau kaip susiformavusi artistė.

M.Winehause'as grįžo į dukters gyvenimą, kai ją aplankė pirmoji sėkmė, ir nuo tada visą laiką buvo šalia, tapo ir jos draugu, ir aukle. Interviu laikraščiui „The Gardian“ Mitchas pasakojo, kad jo santykiai su Amy kartais būdavo net per daug artimi. Pavyzdžiui, ji pasakojo tėvui apie savo bandymus susilaukti kūdikio su Regu Travissu, savo naujuoju draugu, o kartą gulėdama ligoninėje pasiuntė tėvą į moteriškų apatinių drabužių parduotuvę „Agent Provocateur“ ir jis nuėjo nupirkti, ko ji prašė.

Rūpindamasis savo garsiąja dukterimi Mitchellas niekada nepamiršdavo ir savęs. Šalia jos jis ir pats tapo garsenybe: dažnai dalyvaudavo televizijos laidose, sukūrė savo šou internete ir išleido solinį albumą.

Tačiau bandydamas daryti įtaką dukters karjerai tėvas padėjo jai kur kas mažiau negu pakenkė. Pavyzdžiui, kaip tik jis sutrukdė Amy patekti į narkologijos kliniką, kai liga dar nebuvo toli pažengusi, ir galimybė išsigydyti buvo prarasta. Apie tai Amy pasakoja dainoje „Rehab“. Likimo ir šou verslo ironija: kaip tik ši daina tapo pirmuoju dideliu A.Winehouse hitu, pelniusiu „Grammy“.

Audringas dainininkės romanas ir išsiskyrimas su B.Fielderiu davė peno antram albumui „Back to Black“, pelniusiam dainininkei penkis „Grammy“ ir šlovę, kuriai, komentatorių žodžiais tariant, ji nebuvo pasirengusi. Užtat šia šlove puikiai pasinaudojo B.Fielderis: jis grįžo pas Amy ir ją vedė, kai dainininkės pajamos buvo tokios, kai dėl nieko nebereikėjo savęs varžyti. Būtent B.Fielderis pripratino A.Winehause prie sunkiųjų narkotikų. Pasak Blake'o, jiems abiem patiko sau kenkti, nors aplinkiniai tvirtino kitką.

Pagal filmo „Amy“ režisieriaus A.Kapadios versiją, dėl visu Amy nelaimių kalti kaip tik šie du vyrai. Kiti dainininkės draugai paminimi tik prabėgomis, nors romanų ji turėjo pakankamai. Plačiajai publikai beveik nežinoma Amy daina „What Is It About Men?“ puikiai iliustruoja jos santykius su priešingos lyties asmenimis.

Kino kritikai, jau matę šį filmą, teigia: jo nepavadinsi meistrišku, bet pamatyti jį vis tiek verta. Indų režisieriaus A.Kapadios „Amy“ – kūrinys pernelyg tiesmukiškas, nepaliekantis žiūrovui erdvės saviems apmąstymams ir gana konjunktūriškai kartojantis visiems žinomą versiją apie nepaprastai talentingą merginą, patekusią į šlovės, pinigų, artimųjų godumo spąstus, nesugebėjusią iš jų ištrūkti ir galiausiai žuvusią.

Kita vertus, kritikams nesiverčia liežuvis nerekomenduoti jo žiūrėti, nes tuomet žiūrovai atims iš savęs beveik dvi valandas Amy: jos gergždžiančio balso, jos grimasų, jos vis spartesniais apsisukimais greitėjančio kryčio.