Filmą A.Puipa sukūrė pagal Janinos Survilaitės romanus „Vila
„Edelveisas“ ir „Pašnekesiai su Helvecija“. Daug metų Šveicarijoje
gyvenanti filologė dirbo prabangiuose senelių namuose, bendravo su gana
intelektualiais žmonėmis, stebėjo ir fiksavo jų elgesį, linksmus,
kurioziškus, liūdnus nutikimus, pokalbius, mintis.
Šie epizodai atgyja A.Puipos filme, tik ne Šveicarijoje, o ateities
Lietuvoje, kurioje galioja šiandien dar mums fantastika dvelkiantys
Šveicarijos įstatymai. Lietuva – šalis pilna imigrantų, išsibarstę po
pasaulį turtingi lietuviai grįžta gyvenimo saulėlydį praleisti puikiuose
pensionuose, gyvenimą ir mirtį reguliuojantys įstatymai suteikia
žmogui saugumo jausmą. Viloje „Edeno sodas“ – milijonierių slaugos namuose, įsikūrusiuose
senoviniame dvare ant ežero kranto, – galioja specifinės taisyklės, čia
tenkinamos neįprasčiausios gyventojų užgaidos.
Režisierius A.Puipa, paklaustas, kodėl ėmėsi šios temos, neslėpė: „Ir
pats senstu, tad gilinuosi į senatvės problematiką. Radau gražią, gal
kiek žiauroką sentenciją, citatą iš Biblijos: „Tik tapę vaikais
pakliūsime į rojų.“ Filme yra ir man įstrigusi mintis: „Kiekvienas
eidamas mirti turi mylėti gyvenimą.“ Tokių žodžių galima daug
prisirankioti, galima jais vadovautis, bet kaskart atsidūręs ties
kritine riba arba patekęs į siaubo kambarį, tau pasiūlytą likimo,
sprendimą visada turi rasti pats. Kartais vieno ar kito išminčiaus
mintis parodo tau kelią.“
Iki šiol savo filmuose kalbėjęs apie praeitį ir dabartį, šįkart
režisierius keliasi į ateitį. Jis pats veiksmo laiką įvardija kaip 2025
metus, kada jam pačiam bus tiek, kiek filmo herojams. Naujosios
technologijos leido perkelti žiūrovus į ateities Vilnių – su metro,
dangoraižiais. „Įkūnijome Artūro Zuoko vizijas“, – juokavo režisierius.
O ir senelių pensionas toks, kokį Lietuvoje kol kas tik vieną bandyta
įkurti. Ar pačiam A.Puipai senatvėje bus lemta taip gyventi? Jis bent
jau norėtų. O svajoti niekas nedraudžia.
„Filmas, suprantama, neturi nieko bendra su tikrove. Dabar Lietuvoje tų
turtingų senelių vos keletas. Tačiau tai mano vizija. Tokią
įsivaizduoju ateities Lietuvą su žmonėms, išgyvenančiais saugų ir gražų
saulėlydį“, – kalbėjo A.Puipa, mėgindamas suvokti ateitį, kuri laukia ir
jo.
Po filmo peržiūros surengtoje spaudos konferencijoje A.Puipa pasakojo iš
pradžių ketinęs kurti linksmą filmą apie senatvę su juokeliais,
replikomis, absurdiškomis situacijomis, paradoksaliu aplinkos suvokimu.
Bet pradėjus bendrauti su atlikėjais, paaiškėjo, kad tai, kas užrašyta
popieriuje, gal ir juokinga, bet tik šalia esantiems žmonėms, o ne
herojus kuriantiems aktoriams. Mat daug tų pokštų susiję su ligomis, jų
simptomais.
„Kai kurie aktoriai pareiškė: „Durniaus aš nevaidinsiu“. Jie
susitapatindavo su herojumi, įsižeisdavo, kad šaipausi iš jų pačių
negalios“, – bendravimo filmavimo aikštelėje subtilybes aiškino
režisierius.
Tad pirminį sumanymą reikėjo keisti, atsisakyti nemažai juokingų
epizodų, ypač – Vytauto Paukštės suvaidinto Alzheimerio liga sergančio
mokslininko.
Ar nesutapo aktorių ir personažų biografijos? Antai Vaiva Mainelytė
vaidina garsią aktorę, kurią prisiminimai bloškia į praeitį. Kiti
aktoriai vaidina herojus, kamuojamus tokių pat ligų kaip ir jie. O būta
ir šiurpių sutapimų: aktorė Danutė Juronytė, kurios personažą
režisierius numarina, po kelių mėnesių iš tikro mirė ir buvo kremuota,
kaip ir filmo herojė.
Vieną pagrindinių vaidmenų filme sukūrė Juozas Budraitis, pirmą kartą
vaidinęs A.Puipos filme. Kodėl dabar ryžosi jį pasikviesti? Pasirodo,
čia savo žodį tarė režisieriaus mama.
„Ką, vėl filmuosi Kostą Smoriginą? – paklausė ji, sužinojusi, kad sūnus
imasi naujo filmo. – Tu bijai Vytauto Žalakevičiaus aktorių!“
„Ji turėjo galvoje Donatą Banionį, Regimantą Adomaitį ir J.Budraitį. Tai
ir pabandžiau vieną – ramiausią“, – juokėsi A.Puipa.
J.Budraičio herojus, buvęs garsus psichoanalitikas, – bene
filosofiškiausias, kamuojamas vidinių prieštaravimų, savo mintimis apie
tikrąjį gyvenimo džiaugsmą ir grožį bandantis įkvėpti kitus pensiono
gyventojus, bet pats galiausiai priimantis nevienareikšmišką sprendimą.
Paklaustas, kas pats mano apie eutanaziją, aktorius kuriam laikui
susimąstė, o paskui ištarė: „Turbūt nieko blogo nebūtų, jeigu tai būtų
įteisinta, nes dažnai matai žmogų, kuris kankinasi be vilties pasveikti.
Gal tai ir nekrikščioniška, nes turi pakelti visas kančias, kurias
Dievas skyrė, tačiau civilizacija taip vystosi, kad reikės suteikti
teisę žmogui pačiam apsispręsti, kaip elgtis. Pačiam priimti sprendimą,
jei padėtis beviltiška. Bet kiek pats mačiau, net sunkiausiais atvejais
žmogus kabinasi į gyvenimą ir tikisi stebuklo. Kartais ir sulaukia.
Matyt, pačiam reikia prieiti kritinę ribą, kad galėtum pasakyti, kas
geriau. Dabar tokios ribos dar nepriėjau, dar gyvenu, ir ačiū Dievui.“
Šiame filme A.Puipa griebėsi vienos mistifikacijos – atkartojo garsiojo
Claude'o Leloucho filmo „Vyras ir moteris“ vieną scenų. Tik vaidino ne
Anouk Aimee ir Janas Lois Trintignant'as, o Viktorija Kuodytė ir
J.Budraitis. Kaip jiems pavyko? Ateikite, pasižiūrėkite ir
įsitikinkite.
Filmą „Edeno sodas“ neperdėdami galime vadinti ode vyriausiajai Lietuvos aktorių kartai. Jame vaidina J.Budraitis, V.Mainelytė, Gražina Balandytė, V.Paukštė, Aldona Juodkaitė, Povilas Stankus, Povilas Gaidys, Elena Gaigalaitė, D.Juronytė, taip pat Vidas Petkevičius, Janina Lapinskaitė, Nijolė Narmontaitė, Saulius Kizas, Oneida Kunsunga, Eglė Špokaitė ir kiti.
