„Tiesiog dabar, o ne po to“ – tai neįmantrus pasakojimas apie vyrą ir moterį. Istorija padalyta į dvi dalis – dvi vieno susitikimo versijas. Pagrindinis herojus – jaunas, bet jau garsus kino režisierius, mergininkas ir mėgėjas išgerti. Jis atvyksta iš Seulo į kitą miestą pristatyti savo filmo ir pasikalbėti su žiūrovais apie meistrystės paslaptis.
Ilsėdamasis vienuolyno tyloje – o korėjiečiams tai tas pats, kas mums pasivaikščioti parke, – jis susipažįsta su jauna dailininke. Toliau veiksmas plėtojamas pagal du scenarijus. Merginai režisierius lyg ir patiktų, bet, sužinojusi, kad jis vedęs, ji supyksta, o nusivylęs režisierius per kūrybinį susitikimą susikivirčija su žiūrovais ir renginio vedėju.
Antrojoje dalyje režisierius pats praneša jai apie savo šeiminę padėtį, mergina ateina į jo filmo peržiūrą. Ar jų santykiai turės tęsinį – sunku pasakyti.
Siužetas tarsi apie nieką, bet filmas labai juokingas, naiviai žavus ir lengvai alsuojantis. Tai jį išskiria iš kitų Lokarno konkurso juostų, kurių dažna ideologiškai arba estetiškai perkrauta.
Tačiau išskyrusi tokią visais atžvilgiais malonią, ironišką love story, kitus prizus žiuri skyrė radikalesniems ir nevienareikšmiškiems filmams.
Antrasis pagal sąrašą apdovanojimas – specialusis žiuri prizas – teko Izraelio režisieriaus Avishai Sivano juostai „Tikunas“. Skirtingai nuo korėjietiško, jis sunkiasvoris ir nemalonus, kaip nemalonus pats jo objektas – uždara ir inertiška religinių ortodoksų bendruomenė, kaip kankinamas jo stilius – nespalvotas ekspresionizmas.
Gali šokiruoti atvirai parodytas jaunojo herojaus susitikimas su seksualumo stichija, tačiau svarbiausia, kad filmas tiesiog akyse darosi vis aktualesnis. Karikatūristų žudynės Paryžiuje, žmogžudystė per gėjų paradą Izraelyje, Vadimo Siduro skulptūrų nuniokojimas Rusijoje rodo religinio (nesvarbu, kokios konfesijos) fanatizmo ir vandalizmo didėjimą, taigi filmas pataiko tiesiai į dešimtuką.
Žiuri pagerbė šį filmą ir už operatoriaus darbą, o štai už scenarijų pagerbtas japonas Ryusuke Hamaguchi, filmo „Laiminga valanda“ autorius. Išties pasiaukojamas sprendimas, juk žiuri (o joje tarp kitų dirbo 88 metų Holivudo veteranas Jerry Schatzbergas) šios juostos peržiūrai paaukojo daugiau kaip penkias savo gyvenimo valandas ir pripažino, kad ji ne tik neištęsta, bet ir puikios dramaturgijos.
Turiu pasakyti, kad ir aš negalėjau atsiplėšti nuo šio reginio, daugiausia susidedančio iš keturių draugių – nuostabios psichodramos herojų – pokalbių. Filmas vertė prisiminti ir Ingmaro Bergmano „Vedybinio gyvenimo scenas“, ir japonų kino klasikus. Visiškai pagrįstas ir sprendimas apdovanoti visas keturias šio filmo aktores (Tanaka Sachie, Kikuchi Hazuki, Mihara Maiko, Kawamura Rira), atstovaujančias japonų aktorinės mokyklos žiedui.
Apdovanojimas už geriausią vyrišką vaidmenį Jung Jae-Youngui iš korėjietiško filmo laureato atrodo jau kaip tam tikras perviršis. Su juo laisvai galėjo konkuruoti ir Marko Nikoličius, suvaidinęs besislapstantį serbų generolą Bakuro Bakuradzės filme „Generolas“ („Brat Dejan“ – serbiška versija), ir Otaro Joselianio filmo „Žiemos daina“ pagrindinių vaidmenų atlikėjai.
O ir patys filmai buvo verti žiuri dėmesio, bent jau didesnio negu Andrzejaus Žulawskio „Kosmosas“ pagal Witoldo Gombrowicziaus romaną. Tačiau kaip tik šis lenkų režisierius, didžiąją gyvenimo dalį dirbęs Prancūzijoje, gavo prizą už geriausią režisūrą ir tai greičiausiai reikėtų laikyti žiuri įnoriu (galbūt jį inicijavo ekrano dekadanso gerbėjas aktorius Udo Kieras).
Lokarno festivalis neapsiribojo pagrindiniu konkursu, parodė daugybę filmų – ne tik šiuolaikinių, bet ir klasikinių - įvairiems skoniams. Išskirtinį dėmesį skyrė praėjusio amžiaus septintajam dešimtmečiui: tuo metu savo geriausius filmus sukūrė rusų režisierius Marlenas Chcijevas ir amerikietis Samas Peckinpah, kuriems buvo skirtos personalinės retrospektyvos.
M.Chucijevą dar tais laikais vadino sovietiniu Antonioni, o štai S.Peckinpah su savo „Laukine gauja“ ir „Šiaudiniais šunimis“ garsėjo kaip vienas pirmųjų smurto poetų. Dabar, po „Tarantino eros“, postmodernizmo epidemijos ir naujųjų technologijų bumo, S.Peckinpah filmų smurtas nebeatrodo baisus, o jo filmams būdinga kinematografinė poezija išliko. Ir ne taip jau netikėtai nuskambėjo režisieriaus prisipažinimas jam skirtame dokumentiniame filme, kad jis niekada nesuprato Holivudo logikos, o jo svajonė buvo sukurti savą Alaino Resnais filmo „Praėjusiais metais Marienbade“ versiją.
Masiškiausios festivalyje buvo vakarinės filmų peržiūros atvirame kino teatre Didžiojoje aikštėje. Ten rodė ir klasiką – Marco Bellocchio „Kumščius kišenėse“, Michaelo Cimino „Elnių medžiotoją“, ir populiarius indų filmus, ir prancūziškas lesbietiškas dramas. Vieną vakarą parodė Barbet Schroederio „Amneziją“ – antifašistinę melodramą, kurioje vaidina pagyvenusios šveicarų žvaigždės Marthe Keller ir Bruno Ganzas.
M.Keller herojė – paslaptinga dama, gyventi Ibisoje, name be elektros, ir kalbanti tik angliškai – susipažįsta su jaunu vokietuku, tinkančiu jam į anūkus, tarp jų prasideda lengvas flirtas. Kai pasirodo herojaus senelis (B.Ganzas), paaiškėja, kad per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo koncentracijos stovyklos prižiūrėtojas, o pagrindinė herojė, ankstyvoje jaunystėje tapusi fašizmo nusikaltimų liudininke, pabėgo iš Vokietijos ir išsižadėjo vokiečių kalbos.
Politinės realijos skverbėsi į Lokarno ekranus iš įvairių pusių. Debiutų konkurse vienu prizų įvertintas Jelenos Chorevos filmas „Kijevas-Maskva“. Per „Kritikų savaitę“ – programą, kasdien sutraukdavusią minias dokumentinio kino gerbėjų, - parodė Jakobo Brossmano „Lampedūzą žiemą“, pagarsėjusios Italijos salos kasdienio gyvenimo kroniką. Šis filmas įvertintas šveicarų kritikų, formuojančių „Kritikos savaitės“ programą, Auksiniu bokalinu (bokalinas – keraminis vyno ąsotis, būdingas Tičino kantonui, kuriame yra Lokarnas).
Parengė Milda Augulytė
