Vienas iš trijų seniausių pasaulyje festivalių iš nedidelės naujojo kino apžvalgos išaugo į išsišakojusią struktūrą su daugybe sekcijų, specialiųjų projektų ir retrospektyvų. Bet šios kompozicijos centru vis tiek lieka tarptautinis konkursas. Kaip ir beveik kiekvienais metais, jis susidūrė su tuo, kad geriausius filmus išsigraibsto stipresni konkurentai: ne taip seniai baigėsi Kanų festivalis, ant nosies – Venecijos. Vis dėlto Lokarno rengėjai sugebėjo į programą įtraukti garsių režisierių filmų – Otaro Joselianio, Andrzejaus Žulawskio, Chantal Akerman, Alexo van Warmerdamo.
Išskyrus A.Žulawskį, kurio „Kosmosas“ pasirodė besąs dekadentinio kičo persotintas koncentratas, kiti autoriai pademonstravo meistro ranką – gerus savo firminio stiliaus darbus. Antai „Šnaideris prieš Baksą“ – tipiškas olando A.van Warmerdamo minimalistinės juodosios komedijos pavyzdys. Nors, atsižvelgiant į laiko dvasią, joje mažiau lyrikos ir net mažiau humoro, užtat daugiau įtampos: pasakojama apie dviejų samdomų žudikų, medžiojančių vienas kitą, dvikovą. Vieną jų suvaidino pats A.van Warmerdamas.
Iš mažiau autoritetingų ir perspektyvesnių autorių verta paminėti italą Pietro Marcello. Jo „Gražioji ir prarastoji“ – originali refleksija šiuolaikinės Italijos tema. Į Italiją jis žvelgia Kampanijos piemens, jo mielo jauno buivolo, taip pat Pulčinelos – commedia dell' arte personažo, klajojančio po kaimo apylinkes su teatro kauke ant veido, akimis.
Padarė įspūdį Izraelio režisieriaus Avishai Sivano filmas „Tikunas“ – nespalvotas groteskas apie jauną ortodoksą, kuris vieną gražią dieną aptinka savo kūną (sužadinto penio pavidalu) ir pasuka iš praminto kelio, vedančio tiesiai pas Dievą. Filmas, kuriame girdėti ekspresionizmo aidai, gana aktualus turint galvoje nesenus žydų fanatikų teroristinius aktus. Marksizmo-leninizmo klasikai religiją vadino opiumu liaudžiai, o „Tikuno“ autoriai nedviprasmiškai vadina ją kalėjimu, ir visiškai natūralu, kad atsiranda pavienių belaisvių, kurie nori išsiveržti į laisvę.
Minėti filmai, kaip ir ispano Sergio Oksmano „Futbolas“ apie tėvo ir sūnaus bandymą suartėti pasaulio futbolo čempionato dienomis turi šansą gauti žiuri prizą. Tačiau dauguma konkursinių juostų buvo antrinės, prisodrintos štampų, apsimestinai provokuojamos. Viena jų – Athinos Rachel Tsangari „Ševaljė“ – pateko aiškiai pagal graikišką „kvotą“: save gerbiančiam festivaliui malonu turėti programoje filmą iš karštojo Europos taško. Nors uždaros grupės (šįkart tai vyrų turistų kompanija žvejybos laive) spekuliatyvi dramaturgija ir valdingo dominavimo tema jau gerokai įgriso net naujojo Graikijos kino gerbėjams.
Beskonybės viršūne tapo režisieriaus iš Šri Lankos Vimukthi Jayasundaros, pamaloninto tarptautinių festivalių ir fondų, filmas „Tamsa baltoje šviesoje“. Šios pretenzingos alegorijos herojais tapo budistų vienuolis, prekiaujantis žmogaus organais, ir chirurgas, naktimis prievartaujantis moteris, kai kada jau ne visiškai gyvas. Be nekrofilijos, populiarios festivalio temos – poligamija, masturbacija, eutanazija. Dažniausiai jos įtrauktos į filmų siužetus ne dėl būtinybės, o dėl įtampos arba pikantiškumo.
Šiame fone pamalonino filmo „Tiesiog dabar, o ne po to“ tyras atviraširdiškumas. Kaip ir savo ankstesniuose šiuolaikinio vodevilio žanro filmuose, korėjiečių režisierius Hong Sang-soo siūlo tą patį neįmantrų siužetą apie vyrą ir moterį, beje, vyras – režisierius, mergininkas ir girtuoklėlis viename asmenyje (daugelis šiame personaže atpažįsta patį Hong Sang-soo).
Tačiau šį kartą vietoje įprastų pašaipų ir narcisizmo (jie niekur nedingsta, tik jų sumažėja) išryškėja gilesnės, užslėptos prasmės, turinčios meninę savivertę. Netgi surizikuočiau šį kiną palyginti su vėlyvaisiais Alaino Resnais darbais, pavyzdžiui, filmu „Rūkyti / Nerūkyti“. Čia, kaip ir A.Resnais filme, istorija padalyta į dvi dalis – dvi vieno susitikimo versijas. Pirmojoje parodyta, kaip herojų flirtas baigiasi be rezultatų, o nusivylęs režisierius per kūrybinį susitikimą susikivirčija su žiūrovais ir su renginio vedėju kino kritiku.
Antrojoje versijoje irgi apsieinama be sekso, tačiau mergina ateina pasižiūrėti savo vaikino filmo – vadinasi, jų romanas turi perspektyvą. Pagaliau ar režisieriui reikia milijonų žiūrovų, ar pakanka iš esmės vienos žiūrovės, bet geidžiamiausios? Lokarno kino festivalio konkurse buvo keletas dėmesio vertų, meistriškai sukurtų filmų, bet korėjietiškas turi gana retą privalumą – lengvą alsavimą.
