Režisierius Donatas Ulvydas, Kaune filmuojantis naujausią kino juostą „Emilija“, kuri nukels į praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį, kai po Romo Kalantos susideginimo kauniečiai plūstelėjo į gatves, o teatruose, fabrikuose ar paprastų žmonių namuose nuvilnijo kalbos apie laisvės siekimą, masines scenas filmavo Laisvės alėjoje.
Filmavimo komanda iš anksto prašė atsiliepti norinčius įsiamžinti eitynių scenoje. Pageidaujančių išmėginti aktoriaus duoną pasirodė tiek daug, kad kūrėjams teko daryti atranką.
Tie, kuriems nusišypsojo laimė patekti į kadrą, neslėpė šypsenų, ašarų, kitų emocijų ir net atviravo, kad filmuotis nesutrukdė net stipriai spaudžiantys per maži senelės batai.
Nepatingėjo anksti keltis
„Nesitikėjome tokio žmonių palaikymo. Sulaukėme beveik 2700 savanorių anketų, o filmuotis kine galėjome pakviesti tik per 500“, – tikino filmo režisierius.
Nors netrūko pareiškusių norą atvažiuoti iš tolimų Lietuvos kampelių, filmuotis pirmiausia buvo pakviesti kauniečiai ir aplinkinių miestų gyventojai. Kūrėjai siekė, kad savanoriams nebūtų sudėtinga atvažiuoti anksti ryte į filmavimo aikštelę, kurioje reikėjo būti 7 valandą ryto.
Nemažai savanorių į filmavimo komandos dekoracijomis smarkiai pakeistą Laisvės alėją atvyko jau vilkėdami sovietmetį menančius drabužius. Vieni tikino prieš filmavimą kaip reikiant pasirausę tėvų ir senelių spintose, kiti apsilankė dėvėtos aprangos parduotuvėse.
Iš anksto nepasirūpinę filmuotis tinkamais drabužiais, tai padarė prieš įjungiant kameras. Filmavimo komandos drabužinėje netrūko ano meto suknelių, kostiumų, aksesuarų.
Kaunietė Urtė – viena iš tų laimingųjų, kurie buvo pakviesti į filmavimo aikštelę Laisvės alėjoje.
„Labai norėjau nusifilmuoti. Man pavyko rasti rožinę krimplininę mamos suknelę ir jos aukštakulnius batus storu kulnu, kurie šiek tiek spaudė. Bet dėl galimybės filmuotis pakentėjau“, – tvirtino Urtė.
Apsiverkė iš susijaudinimo
Masinėse scenose įsiamžinę žmonės neslėpė, kad lyg tikri aktoriai įsijautė į vaidmenis, todėl juostoje bus galima išvysti jų emocijas.
„Apsidžiaugiau sužinojusi, kad filmuosiuosi, bet nesitikėjau tokios savo reakcijos aikštelėje. Kai režisierius davė komandą skanduoti šūkius apie laisvę, neištvėriau ir apsiverkiau“, – sakė Brigita.
Kaunietę skanduotės apie laisvę jaudino taip pat, kaip jaudina, kai ji girdi giedant „Tautišką giesmę“.
„Esu kaunietė. Mano tėvai dar buvo jauni, kai po R.Kalantos susideginimo išėjo į gatves. Buvau palikta pas senelę. Atsimenu, kad mama grįžo verkdama, o tėtį žiauriai sumušė milicijos pareigūnai“, – pasakojo mergina, ligi šiol prisimenanti tėvų pokalbius apie tai, kad negalima pasiduoti, reikia išlaikyti tiesų stuburą, o laisvę vis tiek iškovosime.
Ateitį ketina sieti su kinu
Galimybė nusifilmuoti lietuviškame kine ne vienam jaunuoliui tapo ir puikiu vasaros nuotykiu.
„Visada svajojau patirti, ką reiškia būti filmavimo aikštelėje. Norėjau išbandyti save kaip aktorių“, – kalbėjo filme įsiamžinęs Algirdas.
Vaikinas nustebo, kad scenos, kurios filme bus rodomos vos kelias minutes, buvo kuriamos kelias valandas.
„Laukimo kine tikrai labai daug, bet buvo verta. Pamačiau, kaip dirba kino žmonės, kiek daug savęs atiduoda, ir pradedu galvoti, kad baigęs mokyklą norėčiau studijuoti ką nors susijusio su kinu“, – kalbėjo moksleivis.
