S. Eizenšteino palikimas: ir kinas, ir erotiniai piešiniai

Kurti biografines dramas šiuolaikiniame kine populiaru, tačiau ne taip dažnai pasitaiko, kad kino režisierius imtųsi filmuoti biografinėmis detalėmis paremtą pasakojimą apie kitą kino režisierių.

Dar netikėčiau, kai tai yra vienas ekscentriškiausių dabartinio kino kūrėjų, gyvuoju kino klasiku vadinamas P.Greenaway, kurio filmo herojumi tapo legendinis kino režisierius, scenaristas ir kino teoretikas Sergejus Eizenšteinas.

Juosta nė iš tolo neprimena biografiniam filmui būdingo pasakojimo: chuliganiškas, suvaržymų ir apsimestinių dorovės normų nepaisantis „Eizenšteinas Gvanachuate“ kunkuliuoja gyvenimo aistra, neišsemiama pagrindinio herojaus vaizduote, smalsumu ir įvairiais eksperimentais.

S.Eizenšteinas – neabejotinai ryškiausia XX a. 3-iojo dešimtmečio sovietų avangardo figūra, degusi milžiniška kino aistra. Niekada idėjų nestokojęs kino kūrėjas mėgo tvirtinti, kad filmą galima sukurti iš bet ko, net iš telefonų knygos.

Montažo tėvu vadinamas kino režisierius mėgo plėtoti filmo dramaturgiją, kurti metaforas ir asociacijas eksperimentuodamas su montažo galimybėmis. Kertiniai jo filmai – nebylieji „Streikas“, „Šarvuotis „Potiomkinas“, „Spalis“, istoriniai epiniai darbai „Aleksandras Neviškis“ ir „Ivanas Rūstusis“.

Tačiau P.Greenaway nesiekia tvarkingai papasakoti S.Eizenšteino biografijos. Nuo pat jaunystės susižavėjęs ankstyvojo kino meistro darbais jis žongliruoja S.Eizenšteino gyvenimo bei kūrybos faktais ir gilinasi į mįslingą jo gyvenimo tarpsnį, kai režisierius pagal Holivudo studijos užsakymą išvyko į Meksiką kurti filmo apie revoliuciją „Tegyvuoja Meksika!“.

P.Greenaway filmas – apie pirmąjį homoseksualų garsiojo režisieriaus patyrimą. Dėl šios scenos, taip pat dėl to, kad pagrindinis filmo veikėjas dažnai pasirodo visiškai nuogas, filmui skirtas cenzas N-18.

Pirmojoje filmo dalyje S.Eizenšteinas – klounas, išlepintas vaikas, juokdarys. Viskas prasideda kaip farsas ir anekdotas. Sau ir aplinkiniams griežto darboholiko S.Eizenšteino žiūrovai nemato.

Užtat mato, kaip 1931 metais po aštuonių filmavimo Meksikoje mėnesių jis atvyksta į Gvanachuatą ir tarsi mažas vaikas džiaugsmingai šokinėja ant minkštos lovos prašmatniame viešbutyje, be gėdos išsirengia jaunos kambarinės akivaizdoje ir pliauškia niekus apie tai, kaip jie su Vladimiru Majakovskiu (tik jie Maskvoje turi geriausius užsieninius automobilius) laksto beprotišku 40 mylių per valandą greičiu, atkišę pro langą nuogus užpakalius.

S.Eizenšteinas turi vyrų erotinių nuotraukų rinkinį, kuriame, kaip galima suprasti, yra ir autoportretų. Jis ne tik kolekcionavo tam tikras nuotraukas nuotraukas, bet jau ir kūrė savo garsiuosius piešinius Pablo Picasso maniera, išsiskiriančius falų gausybe. Šie piešiniai yra išleisti ir neseniai eksponuoti Kanų festivalyje.

Pagal mažai kieno patvirtintą – bet ir nepaneigtą – S.Greenaway versiją, sovietinis režisierius gėdijosi savo neaiškios lytinės orientacijos ir drovėjosi savo kūno.

Meksika jį išlaisvino, išmokė priimti kūnišką meilę ir neatsiejamai su ja susijusią mirtį – anot graikų mitologijos, Erotą ir Tanatą, įrėminančius žmogaus būtį, gyvenimo pradžią ir pabaigą.

P.Greenaway S.Eizenšteinas negali nustygti vietoje nuo naujų pojūčių ir patirčių, išgyvena vidinę revoliuciją atrasdamas save, savo kūną, pajusdamas aistrą gražuoliui gidui Palomino Canedo, su kuriuo ir praranda nekaltybę.

Ši filmo dalis – ji ir pagrindinė – nufilmuota su tikru polėkiu. Ko verta vien alyvuogių aliejaus meilės malonumams, skirtiems Spalio revoliucijos metinėms, vagystė nuo stalo arba raudona vėliavėlė, jau po sueities iškilmingai įsmeigta – patys atspėkite – kur. Taip įvyko dar vienas Žiemos rūmų šturmas!

„Eizenšteinas Gvanachuate“ – tai juosta apie genialų menininką jo likimo ir pasaulėjautos lūžio metu. Įdomu stebėti, kaip kinta pagrindinis herojus – nuo isteriško filmo pradžioje iki lyriško, tyliai susimąsčiusio pabaigoje.

Filmas labai gyvas. Galbūt todėl, kad jis apie žmogų, kuris atgimė, prisikėlė. Sykiu jis, nors ir skandalingas, yra švietėjiškas. Filmas paaiškina, kas toks buvo S.Eizenšteinas – Alberto Einsteino, Le Corbusier, Charlie Chaplino, Luiso Bunuelio, Bernardo Shaw masto žmogus. Vyresnės kartos žiūrovams tai ne naujiena. Jie žino, kad, pagal praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje atliktą pasaulio kino veikėjų apklausą, „Šarvuotis „Potiomkinas“ buvo pripažintas geriausiu filmu istorijoje. Tačiau jaunoji publika to nežino.

Filmo prasmę žiūrovai suvokia pamažu. Jis apie genijų, kuris, ištrūkęs į Meksiką, pirmiausia laikinai atsikratė dviejų vienodai slegiančių sistemų – sovietinės ir Holivudo, antra, kuris niekada anksčiau nepriklausė sau asmeniškai.

Jis gniaužė savyje intymius polinkius ir aiškiai jautė kiek liguistą potraukį tyrinėti mirtį ir rodyti negyvus kūnus (vienas šokiruojančių P.Greenaway filmo epizodų – apsilankymas tikrame Mirties muziejuje, kuriame eksponuojami nebaigę irti lavonai).

Ko gero, jis iš tiesų pradėjo jaustis, kaip pats sako filme, gyvuoju lavonu.

Filmas – apie jo grįžimą į gyvenimą. Ir čia S.Greenaway griebiasi konceptualios klastotės, kurios filmą matę kino kritikai, beje, nesmerkia.

Filmas „Tegyvuoja Meksika!“ taip ir nebuvo pastatytas. S.Eizenšteino Meksikoje nufilmuotą medžiagą jau po daugelio metų sumontavo kiti du kinematografininkai. Ir abu filmai baigiasi ilga kulminacija – Mirusiųjų dienos eitynėmis. Tą dieną meksikiečiai pagerbia savo protėvius ir gauna naują impulsą gyventi.

P.Greenaway, išstudijavęs S.Eizenšteino likimą skersai išilgai, savaime suprantama, negalėjo nematyti tų kadrų. Tačiau pagal jo filmą, S.Eizenšteinas Mirusiųjų dienos eitynių nefilmavo. Jo negalėjo sudominti mirties šventė, kurią jis stebėjo paskutinę viešnagės Gvanachuate dieną. Juk tą dieną S.Eizenšteinas, pats to nesuvokdamas, jau pradėjo prisikelti. Čia P.Greenaway nutraukia savo pasakojimą.

Filmo „Eizenšteinas Gvanachuate“ premjera. Rugpjūčio 7 d. 19 val. „Skalvijos“ kino centras. Filmą pristatys meno kritikė Laima Kreivytė. Bilietų kaina – nuo 3,77 Eur.

Parengė Milda Augulytė