Tai buvo vienas įtakingiausių aktorių per visą kino istoriją, teigia laikraštyje Susan King: „Jo galinga vaidyba ir neginčijama charizma, nepamirštami vaidmenys filmuose „Geismų tramvajus“, „Krikštatėvis“ užbūrė kelias kino žiūrovų kartas. O Amerikos aktorių kartos studijavo – net kopijavo – kiekvieną jo judesį ekrane. Jis su niekuo nesulyginamas“.
Tačiau naujas dokumentinis filmas „Klausyk, Marlonai“ („Listen to me, Marlon“), šią savaitę pradedamas rodyti JAV kino teatruose, parodo visai kitokį M.Brando – persekiojamą prisiminimų apie alkoholikę motiną ir keikūną tėvą, kuriems trūko savigarbos, apie nusižudžiusią dukrą Cheyenne ir jos mylimąjį užmušusį sūnų Christianą. Apie vienatvę tarp žmonių.
Filme „Klausyk, Marlonai“ skamba vėlyvojo M.Brando balsas, išsaugotas daugiau nei 300 valandų trunkančiuose įrašuose. Aktorius įrašinėjo savo atsiminimus ištisus dešimtmečius. Šie įrašai ekrane iliustruojami filmų su M.Brando vaidmenimis ištraukomis, mėgėjiškais bičiulio filmavimais, nuotraukomis, netgi atkurtais aktoriaus tuometinių namų interjerais.
Šio filmo autorius britų režisierius Stevanas Riley sako, kad M.Brando buvo „nuosavos šlovės kalinys“, jis jautęsis kaip spąstuose, „tačiau abejoju, ar jis būtų rinkęsis kitą kelią ir kitą gyvenimo būdą“.
M.Brando palikimo saugotoja Avra Douglas dirbo drauge su aktoriumi daugelį metų ir buvo šeimos draugė. Ji prisiminė, kad filmo kūrimo išvakarėse buvo abejonių, ar įmanoma visą istoriją pasakoti vien Marlono balsu: „Stevenas nenorėjo „kalbančių galvų“, įprastų dokumentiniuose filmuose. Rezultatas – nepaprastai jaudinanti patirtis, ypač žmonėms, dar prisimenantiems Marlono balsą“.
A.Douglas drauge su kitais M.Brando palikimo saugotojais buvo nusprendusi, kad jau laikas daryti naują dokumentinį filmą apie jį, mirusį 2004 metais. Tuo metu aktoriui buvo 80. „Keletas priežasčių nedavė ramybės“, sakė A.Douglas, – „Norėjome iš naujo pristatyti M.Brando žmonėms, kurie nepažįsta šito aktoriaus, o apie jo vaidmenis galbūt tik girdėjo. Savo atsiminimus jis pradėjo įrašinėti, kai tik įsigijo diktofoną. Jis buvo pamišęs dėl naujų technologijų. Jis buvo pirmas iš mano aplinkos, nusipirkęs kompiuterį. Iš jo pirmo išgirdau apie internetą. Nesupratau tada, apie ką jis kalba“.
Nėra taip, kad dokumentininkams buvo išklotos visos M.Brando paslaptys, bet režsierius gavo galimybę išklausyti šimtus valandų aktoriaus įrašų, o jų esama ir didelėse kasetėse, ir minikasetėse, ir kompaktinėse plokštelėse.
Režisieriaus S.Riley nuomone, M.Brando ne tik kentėjo klaikią vienatvę, bet ir nesugebėjo būti prieraišus, jautė neįtikėtiną pavydą – „tai vis vaikystės pėdsakai, kai jis jautėsi apleistas, tėvų meilės jam trūko iki gyvenimo pabaigos, jis buvo tipiškas vyras-vaikas“.
Filmo „Klausyk, Marlonai“ prodiuseris Johnas Battsekas (jis prodiusavo ir „Sugar Man“) pastebėjo, kad premjeros Sandanso festivalio metu M.Brando dukra Rebecca išėjo iš seanso. Prodiuseris surado ją sėdinčią nuošaly, braukiančią ašaras, „nes emociškai jai buvo per sunku – pirmą kartą per šitą dešimmtmetį ji atsidūrė priešais savo tėvą, galėjo įsižiūrėti į jį ir įsiklausyti į jo gyvenimo kančią“.
Iš Marlono Brando įrašų:
Apie vaikystę: „Mes gyvenome mažame miestelyje, o mano mama buvo miesto girtuoklė. Kai mamos nebūdavo namie, kai ji išeidavo, mes nežinojome, kur ji. Aš būdavau tas, kuris parsivesdavo ją iš kalėjimo. Šitie prisiminimai net ir dabar siutina mane ir aš iki šiol gėdijuosi“.
Apie spektaklį „Geismų tramvajus“ Brodvėjuje: „Nieko bendro tarp manęs ir Stenlio Kovalskio. Nekenčiu tokių tipų. Aš tiesiog baisiai nekenčiu jo, negalėčiau įsivaizduoti, kad aš esu jis. Šiurkštus, bukas, juodas padaras, gyvulys“.
Apie šlovę: „Dauguma aktorių nori, kad apie juos rašytų laikraščiai. Patinka jiems tas dėmesys. Dažnai matau, kad sėkmė yra iliuzija. Ir pažintis yra iliuzija – žmogus mato tave pirmą kartą, o jau turi nuomonę, jau pasmerkė. Negali jie normaliai elgtis, ir aš negaliu. Visą laiką jaučiuosi apžiūrinėjamas kaip zooparke. Ir tai sunaikina realybės jausmą“.
Apie vaidybą: „Jeigu man nesisektų aktorystė, aš nežinau, kuo galėčiau būti. Galbūt būčiau apgavikas. Geras melagis. Meluočiau sklandžiai“.
Parengė Justina Jurgaitytė
