Filmas šokiravo smurto ir maišto scenomis, privertė sunerimti konservatyviąją tradiciją palaikančias britų mokyklas ir pagarsėjo kaip vienas radikaliausių filmų kino istorijoje. 1969-aisiais Auksine palmės šakele Kanuose įvertintas „Jeigu...“ atidarys naują Kino klasikos vakarų sezoną „Skalvijos“ kino centre. Kino ekrane juosta bus rodoma nuo liepos 26 d. (pristatys kino kritikė Auksė Kancerevičiūtė), vėliau – dar keturis rugpjūčio sekmadienius (2, 9, 16, 30 d.).
Filme „Jeigu“ L.Andersonas pasakoja drastišką istoriją apie maištingus moksleivius ir sykiu klausia, kurią pusę palaiko žiūrovas. Siurrealistinis, alegorijų kupinas pasakojimas atskleidžia despotišką tradicinės britiškos mokyklos režimą: kelių itin konservatyvių asmenų valdoma mokymo įstaiga yra pilna taisyklių ir griežtų apribojimų, tad čia besimokantiems ji labiau primena kalėjimą. Nenuostabu, kad vieną gražią dieną mokyklos auklėtiniai sukyla. Atradę ginklų palėpėje jie užsiropščia ant stogo ir paleidžia kulkų lietų į buvusių mokyklos auklėtinių, tapusių solidžiais visuomenės veikėjais, procesiją.
Netikėta, tačiau ši juosta buvo nufilmuota Čeltenhamo kolegijoje, L.Andersono Alma Mater. Sutarus dėl bendradarbiavimo su mokyklos vadovybe buvo patvirtintas visai kitas filmo scenarijus. „Niekaip negalėjau suprasti, kodėl mums buvo leista čia filmuoti. Negalėjau tuo patikėti, – pasakojo pagrindinį vaidmenį filme sukūręs aktorius Malcolmas McDowellas. – O Andersonas man sakydavo: „Dėl Dievo meilės, Malcolmai, užsičiaupk! Jie mano, kad tai bus labai mielas filmas, kažkas panašaus į „Tomo Brauno mokyklos dienas“.
Tačiau mokyklos auklėtinių ir jos vadovybės konfliktą tyrinėjantis filmas nėra tik dar viena gerai suręsta istorija apie despotišką mokyklą. L.Andersonas siekė daugiau: jis sukūrė universalų visuomenės modelį, kuriame maištaujantys moksleiviai – tai visuomenės sukilėliai, kovojantys prieš status quo, kovojantys už laisvę patiems spręsti, ką jiems daryti su savo gyvenimais. Jie nori gyventi smagiai, linksmai, jie nori juoktis iki soties, krėsti išdaigas, mylėtis: tai jie gali padaryti tik ištrūkę iš mokyklos.
„Jeigu“ yra pirmoji garsiosios L.Andersono trilogijos, kritikuojančios Didžiosios Britanijos visuomeninį gyvenimą, dalis. Kitos dvi – „O, laimės kūdiki!“ („O Lucky Man!“, 1973) ir „Britanijos ligoninė“ („Britannia Hospital“, 1982). Visas trilogijos dalis jungia maišto dvasia ir aktorius Malcolmas McDowellas, išgarsėjęs vaidmeniu Stanley Kubricko filme „Prisukamas apelsinas“ („A Clockwork Orange“, 1971).
Visgi pirmasis aktorių atrado ir maištininko Miko Traviso vaidmeniui jį pakvietė L.Andersonas. Aktoriaus filmografijoje šis vaidmuo tapo kertiniu ir turėjo neabejotiną poveikį tolesniems jo pasirinkimams. M.McDowellas pagarsėjo itin ryškiais neigiamais filmų herojais, kuriuos lydi smurtas, prievarta ir žiaurumas.
Pats M.McDowellas tokį savo pasirinkimą aiškino tuo, kad jam įdomu stebėti, kaip atsiranda blogis ir pažinti jį iš vidaus. „Man nesiūlo vaidinti gerų žmonių, bet aš niekada ir neprašau. Man neįdomu vaidinti geruosius. Būtent tamsioji žmogaus pusė parodo, kas vyksta visuomenėje“, – įsitikinęs britas.
L.Andersonas (1923-1994) yra vienas iš ryškiausių britų „Free Cinema“ judėjimo atstovų. Šiam judėjimui postūmį davė 7 deš. pab.– 8 deš. pr. britų teatras, kuriame tuomet kūrė radikaliai nusiteikusių scenaristų karta, pavadinta „jaunaisiais įtūžėliais“ (angl. angry young men). Savo karjerą pradėjęs kaip kino kritikas, vėliau L.Andersonas savo gyvenimą pašventė kinui ir teatrui.
