Turbūt naivu iš kiekvieno holivudinio blockbusterio tikėtis, kad jame būtų toks personažas, kaip imperatorienė Furioza – pagrindinė paskutinio ir neseniai kino teatruose rodyto „Pašėlusio Makso“ herojė. Stipri, veikli, kovinga moteris, Makso partnerė, bet ne vyro išgelbėjimo laukianti panelė.
Pastaruoju metu kiekvienais metais pasirodo po vieną ar kelis veiksmo filmus, kuriuose stipri herojė tampa filmo ašimi (be minėtojo „Pašėlusio Makso“, tai ir visos „Bado žaidynės“, puikus Dougano Limano filmas „Ties riba į Rytojų“). Nors tokių filmų nedaug, kiekvienas jų itin sveikintinas.
Bet net ir suspendavus naivias viltis apie stiprias herojes, ko nesinori matyti filmuose – tai itin seksistinių stereotipų, kurių itin gausu finansinius rekordus viršijančiame „Jūros periodo pasaulyje“. Panašu, kad jame naujam gyvenimui prikelti ne tik dinozaurai, bet ir akmens amžiaus stereotipai apie moterį ir lyčių santykius.
Pagrindinė filmo herojė yra Kler Diering (akt. Bryce Dallas Howard). Ji vadovauja Isla Nublaro saloje (toje pačioje, kurioje vyko pirmojo, 1993-iųjų, “Jūros periodo parko“ veiksmas) įsikūrusiam „Jūros periodo pasauliui“. Tai savotiškas zoologijos sodas ir kartu pramogų parkas, į kurį turistai suvažiuoja pasižiūrėti į atkurtus priešistorinius gyvius.
Labai greitai paaiškėja, kad Kler yra šalta, karjerai atsidavusi moteris, kuri net nesugeba rasti laiko savo dviem savaitgaliui į pramogų parką atvykusiems sūnėnams Zachui (akt. Nickas Robinsonas) ir Grėjui (akt. Ty Simpkinsas). Jų priežiūrą ji patiki savo asistentei Zarai (akt. Katie McGrath). Dar pačioje filmo pradžioje Kler sulaukia skambučio iš savo sesers, kuri ją pabara už tokį aplaidumą, ir pasako, kad ji supras, kaip puiku yra turėti vaikų, kai pati sukurs šeimą. Toks moters, kuri save, kaip asmenį, realizuoja tik sukurdama šeimą, motyvas ir yra pagrindinė filmo ašis.
Kokia ji šalta ir nelanksti, itin išryškėja, kai Kler, vilkėdama baltą kostiumėlį ir avėdama aukštakulniais batais, išsirengia į džiungles aplankyti gyvūnų specialisto ir dinozaurų dresuotojo (o, taip, juos galima dresuoti) Oveno (akt. Chrisas Prattas). Ji nori, kad jis atvyktų ir įvertintų naują dinozaurą – genetiškai modifikuotą plėšrūną, kuris pavadintas Indominus Rex. Tokį mokslininkai sukūrė, nes norint išlaikyti parko lankomumą vien paprastų dinozaurų neužtenka – nuolat reikia ko nors naujo, „didesnio, garsesnio ir su daugiau dantų“.
Šis Kler ir Oveno susitikimas atskleidžia, kad jis yra atsipalaidavęs, gyvenimu besidžiaugiantis, žavingas vyrukas, o ji įsitempusi ir pasipūtusi karjeristė. Jam išties rūpi parke gyvenantys plėšrūnai, o ji į juos žiūri tik kaip į pelningus objektus. Pasirodo, kad jie kartą buvo pasimatyme, per kurį jis dėvėjo šortus, o ji buvo atsispausdinusi vakaro planą.
Dalis filmo scenos buvo vienas reklaminių filmo klipų, kurie dar nepasirodžius filmui įvėlė kūrėjus į bėdą. Jį pamatęs režisierius Jossas Whedonas („Bafi, vampyrų žudikė“, „Keršytojai“), kuris žinomas kaip stiprių moterų personažų kūrėjas, savo „Twitter“ paskyroje parašė, kad klipas yra lyg iš aštuntojo dešimtmečio: „Ji – sustabarėjusi, o jis – varomoji jėga. Vis dar?“.
Į šią pastabą reaguodamas „Jūros periodo pasaulio“ režisierius Colinas Trevorrowas (pirmuosius du „Jūros periodo parko“ filmus režisavęs Stevenas Spielbergas šįkart yra tik filmo prodiuseris) atsakė, kad klipas yra išimtas iš konteksto ir neatspindi viso filmo.
Tačiau net ir pasižiūrėjus filmą, J.Whedonui galima paantrinti – taip, vis dar. Ovenas nėra tik dinozaurų dresuotojas. Jis galiausiai prisijaukina ir Kler. Pakviestas įvertinti Indominus Rex jis iškart supranta, kad šįkart mokslininkai peržengė visas ribas. Šiai patelei ištrūkus iš narvo ir ėmus kelti pavojų parko lankytojams, paaiškėja, kad visai šalia padaro atsiduria Kler sūnėnai. Visiškai nuspėjamai jų gelbėti išsirengia pati Kler, padedama Oveno.
Pamažu parko kontrolė vis sprūsta iš rankų, o Kler vis labiau ima rūpėti jos sūnėnai ir Ovenas. Per daug neišduodant filmo įvykių, galima pasakyti, kad pabaigoje Kler neturi darbo, bet turi vaikiną ir nenuvaldomą norą tapti motina.
Aišku, reikėtų būti sąžiningai ir pripažinti, kad į tokį filmą neiname tam, kad mus supažindintų su feminizmo naujovėmis. (Nors čia vertėtų paminėti, kad ankstesni filmai šiuo požiūriu buvo daug pažangesni.) Į juos einame būti pritrenkti specialiųjų efektų. Ir jie išties įspūdingi. Kol parkas atrodo saugus, kyla noras tokiame apsilankyti ir išvysti įspūdinguosius padarus.
Indominus Rex vis labiau siaučiant parke ir po truputį įrodant, kad ji yra protinesnė už daugumą parko darbuotojų, filmas įgauna pagreitį ir padovanoja keletą šiurpinančių akimirkų. Bet jų vargiai užtenka dėmesiui išlaikyti. Nes pagrindinė šio filmo bėda ta, kad nesukuriamas nė vienas personažas, kurio likimas (ir išgyvenimas) nors kiek mus iš tiesų domintų.
Šis filmas tikrai nevertas sugaišto laiko ir spragintiems kukurūzams išleistų pinigų. Verčiau pasižiūrėti į ne mažiau jaudinantį, veiksmo kupiną ir vis dar kai kuriuose kino teatruose rodomą „Pašėlusį Maksą: įtūžio kelią“. Šiuo atveju bent jau nereikės palikti intelekto prieš įžengiant į kino salę.
