S.Salgado – fotografas, keliautojas, tėvas. Žmogus, gaudantis akimirkas ir žvilgsnius, kuriuose sutelpa visas gyvenimas. Jo nuotraukos – lyg metraštis, kuriame užfiksuota žmonijos žiaurumo istorija ir negęstantis geismas gyventi. Žmonės, žemės druska. Savo ilgas keliones pradėjęs nuo nepažintų Pietų Amerikos kaimelių, S.Salgado suprato, kad privalo būti ten, kur pasauliui skauda labiausiai, kur vyksta didžiausios žudynės, siaučia ligos ir badas. Tačiau šis filmas nėra tik menininko portretas, jame susiduria trys žvilgsniai, trijų patirtys ir perspektyvos: fotografo S.Salgado, jo sūnaus Juliano Ribeiro ir filmo režisieriaus W.Wenderso – „pašaliečio“, kurį kažkada sukrėtė pamatyta aklos moters nuotrauka.
„Kuo geriau pradėjau pažinti Sebastião, tuo aiškiau supratau, kad jis yra kur kas daugiau nei fotografas ir mes privalome atskleisti dažnai nematomą jo asmenybės pusę – Sebastião yra ekologas ir mūsų planetos ateities vizionierius“, – sakė režisierius W.Wendersas.
– Kiek laiko jūs pažįstate S.Salgado ir ar buvote matęs jo darbų prieš susipažįstant?
W.Wendersas: Apie S.Salgado veiklą aš sužinojau beveik prieš 25 metus. Jau seniai įsigijau du spaudinius, kurie išties palietė jautrias mano sielos stygas, sujaudino mane patį. Aš juos įsirėminau ir nuo tada jie kabo virš mano stalo. Netrukus, tų fotografijų įkvėptas, aš apsilankiau parodoje. Nuo to laiko esu besąlyginis Sebastião darbų gerbėjas, nors su juo asmeniškai susipažinau tik prieš penkerius ar šešerius metus.
- Kas paskatino filmo „Žemės druska“ atsiradimą?
– Mes susitikome Sebastião biuro patalpose Paryžiuje. Jis aprodė savo studiją ir tada aš atradau „Genesis“ – nepažeisto rojaus paieškas. Tai buvo naujas, jaudinantis posūkis jo veikloje ir, kaip visada, didelės apimties projektas, kuris buvo plėtojamas ilgą laiką. Aš buvau sužavėtas jo ryžto ir įsitraukimo į savo darbą. Po kurio laiko mes vėl susitikome ir išsiaiškinome, kad mėgstame futbolą, vėliau kalbėjome apie fotografiją bendrąja prasme. Vieną dieną jis manęs paklausė, ar aš nenorėčiau prisidėti prie jo ir jo sūnaus Juliano kompanijos kelionėje, į kurią jie leidosi be jokio aiškaus tikslo ir pamanė, jog reikėtų kitokio, pašalinio žmogaus požiūrio.
- Kai nusprendėte režisuoti filmą kartu su S.Salgado sūnumi Juliano, ar buvo kokių nors problemų? Vien dėl medžiagos kiekio ar fotografijų pasirinkimo? Be Juliano filmuotos medžiagos apie tėvą, ar rėmėtės dar kokia nors kita archyvine medžiaga?
– Didžiausia problema vis dėlto buvo medžiagos gausa. Juliano su tėvu jau buvo kelis kartus keliavę aplink pasaulį, tad buvo valandų valandos dokumentinių kadrų. Buvau suplanavęs palaikyti kompaniją Sebastião mažiausiai dvejose „misijose“ – į pačią Sibiro šiaurę bei oro balionų ekspedicijoje virš Namibijos, bet mes turėjome tai atšaukti, nes aš susirgau ir nebegalėjau keliauti. Tuomet pradėjau gilintis į jo fotografinę veiklą, mes taip pat įrašėme kelis interviu Paryžiuje. Bet kuo daugiau aš sužinodavau apie jo darbą, tuo daugiau man kildavo klausimų. Ir, žinoma, aš turėjau prieigą prie gausaus nuotraukų archyvo.
- Jūsų pasirodymas filme yra šiltas bei taktiškas: kur ir kada vyko interviu su S.Salgado? Kas nulėmė fotografijų, kurias jūs kartu aptariate, pasirinkimą?
– Filmuojant pirmuosius interviu dar pasirodydavau kadre, bet mūsų pokalbiams rutuliojantis pajutau, jog turėčiau pranykti ir visą erdvę atiduoti Sebastião ir, svarbiausia, jo fotografijoms. Darbai turėtų kalbėti patys už save. Tad man šovė režisūrinio požiūrio idėja panaudoti kai ką panašaus į tamsųjį kambarį: Sebastião turėjo sėdėti prieš ekraną, žiūrinėti savo nuotraukas ir atsakinėti į mano klausimus apie jas. Kamera tuo metu būtų už ekrano ir filmuotų pro nuotraukas – jei galima taip pasakyti – dėl pusiau skaidraus veidrodžio, t.y. jis tuo pačiu metu žiūrėtų ir į savo fotografijas, ir į žiūrovą. Pamaniau, kad tai būtų intymiausia aplinka publikai klausytis Sebastião minčių ir sykiu gilintis į jo darbus.
Mes iškirpome beveik visus tradicinius interviu, iš kurių liko vos keli. Šie interviu buvo puikus parengiamasis etapas mūsų sesijoms „tamsiajame kambaryje“. Nuotraukas atrinkome kartu, o pasirinkimui didžiausią įtaką turėjo istorijos, kurias apie tas fotografijas man pasakojo Sebastião ir kurios taip pat yra girdimos filme. Mes turėjome daugybę valandų einamosios filmavimo medžiagos.
- Ar skatinote jį komentuoti savo nuotraukas, nukeldamas jį į tas vietas ir laikus, kai nuotraukos buvo darytos? Aukso kasykla Brazilijoje, badas Sahelyje, genocidas Ruandoje ir taip toliau. Beveik visos nuotraukos yra tragiškos. Ar kada nors jos jums atrodė „per gražios“, kaip kai kurie žmonės yra priekaištavę?
– „Tamsiajame kambaryje“ mes peržvelgėme visą Sebastião fotografinę kūrybą maždaug chronologine tvarka per gerą savaitę. Tai buvo sunku ir jam, ir mums, esantiems už kameros, nes kai kurie faktai ir kelionės yra tikrai buvo trikdantys, kai kurie – tiesiog keliantys šiurpą. Sebastião jautėsi lyg vėl grįžtų į tas pačias vietas ir mums tos vidinės kelionės į tamsos centrą taip pat buvo kvapą gniaužiančios.
Kartais mes darydavome pertraukas ir aš turėdavau išeiti pasivaikščioti, kad šiek tiek atsitraukčiau nuo to, ką matydavau ar girdėdavau. Atsakydamas į klausimą, ar jo nuotraukos yra per gražios ar per daug estetiškos, aš visiškai nesutinku su tokia kritika. Kai fotografuoji skurdą ir kančią, privalai suteikti tam tikro orumo savo nuotraukos subjektui ir išvengti vujarizmo. Tai nėra lengva. Tai gali būti pasiekta tik tuo atveju, jeigu susiformuoja stiprus ryšys su žmonėmis, esančiais priešais objektyvą, kai iš tikrųjų įsijaučiama į jų gyvenimus bei situacijas. Labai mažai fotografų sugeba tai padaryti.
Dauguma jų tiesiog atvažiuoja į kokią nors vietą, greitai „nupyškina“ keletą nuotraukų ir dingsta. Sebastião taip nedirba. Jis leidžia laiką su fotografuojamais žmonėmis, kad suprastų, kokia yra jų padėtis; jis gyvena su jais, jis juos užjaučia, dalijasi jų gyvenimu, kiek tik gali. Ir jis dėl jų išgyvena. Jis dirba šį darbą dėl žmonių, kad suteiktų jiems balsą. Nuotraukos, padarytos tarp kitko, ir dokumentinio pobūdžio fotografijos perteikia skirtingus dalykus. Kuo labiau sugebi įtikinamai perteikti situaciją, tuo labiau įvaldai kalbą, jungiančią tai, ką nori pavaizduoti, su žmogumi, stovinčiu prieš tave; tuo daugiau pastangų įdedi, siekdamas „geros nuotraukos“ ir tuo daugiau kilnumo suteiki savo subjektui, priverti jį išskirtiniu. Aš manau, jog Sebastião suteikė tikro orumo žmonėms, atsidūrusiems prieš jo objektyvą. Jo nuotraukos ne apie jį, o apie visus tuos žmones!
- Ar dirbote pagal filmo „Žemės druska“ scenarijų, ar filmas buvo sukonstruotas per montavimą?
– Aš trumpai pasirašiau filmo planą ant popieriaus ir pagaliau „tamsusis kambarys“ buvo koncepcinė priemonė, bet apskritai, kaip ir bet kokioje dokumentikoje, tu privalai stengtis įamžinti medžiagą dabar ir nepraleisti to, kas vyksta prieš tave, dėl kažkokių prieš tai priimtų sprendimų. Tai buvo ypač aktualu, kai nuvykau į Braziliją ir filmavau Sebastião ir Lélią (jo žmoną) Viktorijoje – mieste, kuriame jie gyveno, arba „Instituto Terra“ (Žemės instituto) viduje: turėjau pasiduoti atsitiktinumui ir būti pasirengęs gaudyti kadrus čia ir dabar.
Tai kitas mano indėlio į šį filmą aspektas: atrasti ryšį tarp išskirtinio Salgado „kito gyvenimo“ ir fotografijos darbų esmės. Tam tikru atžvilgiu jų darbai ekologijos labui bei pastangos atkurti tropinį Atlanto mišką yra, mano nuomone, tiek pat svarbu, kiek ir Sebastião nuotraukos. Todėl man buvo toks jausmas, kad mes kuriame du dokumentinius filmus tuo pačiu metu, kuriuos vėliau reikės sumontuoti į vientisą filmą.
- Dokumentinis filmas mums atskleidžia vyro portretą bei atgaivina ir jo darbus. Taip pat matome jautriai vaizduojamus santykius tarp tėvo ir sūnaus. Ar toks dvilypis sumanymas buvo akivaizdus nuo pat pradžios?
– Taip, nuo pirmųjų dienų mūsų filmas turėjo kelias dimensijas. Tėvo-sūnaus santykiai taip pat buvo filmo dalis nuo pat pradžių. Tai galėjo būti šio filmo spąstai, tad aš manau, jog Salgado – tėvas ir sūnus – buvo teisūs, priimdami mane į komandą, kad išvengtų rizikos pakliūti į tuos spąstus. Galų gale ši filmo pusė yra labai jaudinanti.
- Vienas iš S.Salgado fotografijos bruožų tas, kad jis daro tik nespalvotas nuotraukas. Ar jis tai paaiškina? Savo paties filmuose „Kelio karaliai“, „Troškimų sparnai, daiktų būtis“ jūs labai veiksmingai panaudojate nespalvotą juostą: ar tai jus suartino?
– Taip, aš galiu visiškai susitapatinti su jo nespalvotomis nuotraukomis. Be to, dalis filmo, kurią filmavau pats, yra nespalvota, kad labiau tikrų prie jo fotografijų. Mes kalbėjomės apie tai. Bet galiausiai nepalikome šio segmento galutiniame filmo variante. Man atrodė, kad šis jo darbo aspektas gali būti suprastas ir be jokių papildomų paaiškinimų.
- Fotografija yra tai, kas jus abu sieja, kadangi jūs esate žinomas ir pripažintas fotografas (kaip ir S.Salgado esate ilgalaikis „Leica“ fanas). Net jūsų filmų herojai (Philipas Winteris filme „Alisa miestuose“, Tomas Ripley filme „Draugas amerikietis“ arba Travis filme „Paryžius, Teksasas“) turi ryšį su nuotraukomis ar fotografija. Ar S.Salgado žinojo jūsų darbus tiek pat, kiek ir jūs jo?
– Sebastião daug fotografavo per filmavimą, į nuotraukas pateko ir komandos nariai. Tad man teko garbė pakliūti į kelias jo fotografijas. Nemanau, kad jis žino tiek apie mano filmus, kiek aš žinau apie jo nuotraukas, o tai ir buvo priežastis, kodėl filmą kūriau aš. Jis buvo mano filmo objektas, o ne atvirkščiai.
- Per visą filmą jaučiame jo žmonos Lélios Wanick Salgado buvimą bei svarbą S.Salgado gyvenime ir darbe. Ar ji aktyviai dalyvavo kuriant filmą „Žemės druska“?
– Kartu jie dirba jau 50 metų. Lélia suteikia Sebastião daug energijos, kurios jam reikia fotografuojant bei rengiant parodas. Jie abu dirba prie jo didžiausių fotografinių projektų. Taigi buvo akivaizdu, kad ji taip pat atsidurs filmo centre. Ji yra nuostabi moteris: labai stipri, tiesmuka, sąžininga ir žavi. Taip pat labai linksma. S.Salgado šeima tikrai daug juokiasi!
- Paskutinėje filmo dalyje matome netikėtą kelionę – ir intymią, ir sykiu ekologiškai svarbią: Salgado šeima grįžta į šeimos vilą Aimoré, Brazilijoje. Žadą atimantis peizažas, išniekintas miškų kirtimo, ir neįtikėtina S.Salgado avantiūra – kaip matome, jau bepradedanti atsipirkti – atsodinti du milijonus medžių. Ar galima kalbėti apie laimingą pabaigą S.Salgado – vyrui ir dramatiškų žmonijos konfliktų fotografui?
Nuo pat pradžių mums buvo labai svarbu parodyti, kad S.Salgado šeima, be fotografijos, turi ir kitą gyvenimą: tai jų atsidavimas ekologijai. Nuo pirmųjų dienų žinojau, kad turiu papasakoti dvi istorijas tuo pačiu metu. Galima sakyti, kad miškų atsodinimo programa, kurią jie vykdo Brazilijoje, ir tie stebuklingi rezultatai, kuriuos jie jau pasiekė, yra laiminga pabaiga Sebastião po viso to vargo, kurio liudininkas jis buvo, bei depresijos, kurią jis patyrė, kai grįžo iš Ruandos paskutinį kartą, ir po visų tų siaubingų įvykių, kuriuos jis išgyveno. Jis ne tik paskyrė savo vėliausiąjį, simbolinį darbą „Genesis“ gamtai, bet netgi būtų galima sakyti, kad tai gamta padėjo jam neprarasti savo tikėjimo gyvenimu bei žmonija.
Filmo anonsas
