Jos mėgsta nusižiūrėti vieną filmą ir aplipti jo kūrėjus, tos Sidabrinės gervės, kurios gegužės 30 d. buvo išdalytos jau aštuntą kartą. 2011 metais aštuonias išsinešė Kristijono Vildžiūno filmas „Kai apkabinsiu tave“, 2012-aisiais po keturias gavo Algimanto Puipos „Miegančių drugelių tvirtovė“ ir Donato Ulvydo „Tadas Blinda. Pradžia“, 2014 m. – vėl keturios Igno Jonyno „Lošėjui“ ir trys Audriaus Juzėno „Ekskursantei“.
Po trejetą yra pelnęs Šarūnas Bartas už „Eurazijos aborigeną“, Gytis Lukšas už „Duburį“, Kristina Buožytė už „Aurorą“. Bet trejetas prizų vienam geram filmui per vieną ceremoniją – labai normalu. Perskaičiavus Sidabrinių gervių kiekį vienose rankose, išvada būtų tokia: kuo mažiau prizo statulėlių pagrindinis filmas gauna, tuo stipresnį konkurentą jis turi, vadinas – tuo solidesnė kūrėjų pergalė. Kaipgi yra šiemet?
Kryptingasis svarbiausias lietuvių kino apdovanojimas šių metų favoritu padarė ne vaidybinį, o dokumentinį filmą – Giedrės Žickytės ilgametražį „Meistras ir Tatjana“, pasakojantį fotomenininko Vito Luckaus likimą ir jo meilės istoriją. Keturios Sidabrinės gervės!
„Meistro ir Tatjanos“ stulpai
Panašiai jau irgi būta – dokumentika buvo išskirta, kai Sidabrinės gervės komisijai teko vertinti skausmingą, mistišką, legendos ir tikėjimo ja ieškojusį Audriaus Stonio filmą „Varpas“ ar net keturių režisierių kurtą „Vabzdžių dresuotoją“ apie lėlinės animacijos pradininką Vladislovą Starevičių.
Šiemet G.Žickytės dokumentikai teko konkuruoti su Alantės Kavaitės vaidybine juosta „Sangailės vasara“, gražiai nufilmuota operatoriaus Dominique’o Colino, gražiai suvaidinta jaunučių aktorių Julijos Steponaitytės ir Aistės Diržiūtės. Pastaroji po vaidmens „Sangailėje“ žiemą suspindėjo Berlyno kino festivalyje tarp perspektyvių jaunųjų žvaigždžių, o pats filmas jau papuoštas Sandanso festivalio prizu. Šeštadienį trims „Sangailės vasaros“ kūrėjams įteiktos Sidabrinės gervės statulėlės.
Kino vertintojų prieštaringai sutiktas „Meistras ir Tatjana“ G.Žickytei atnešė metų geriausios režisierės vardą. Jos filmas turėjo savų svarių kozirių pelnyti kelis apdovanojimus. Pirmiausia traukia pati V.Luckaus asmenybė, kurią filmas padėjo iškelti iš praeities. Parodos ir knygos apie jį rikiavosi lygiagrečiai su filmavimo darbais. Tokia kino bendryste su menotyra galų gale pasiekė, kad šiandien paminėjus V.Luckaus pavardę nebereikia aiškinti, kas jis toks ir kokios jo fotografijos. Nes yra ne tik filmas, buvo ir toliau keliauja retrospektyvinė paroda, išleisti du stori monografiniai tomai, net Fotografijos muziejus su V.Luckui skirta ekspozicija Šiauliuose atidarytas.
„Meistro ir Tatjanos“ neabejotina stiprybė – Tatjanos, V.Luckaus mylimosios, mūzos, jo fotografijų archyvo saugotojos – bendradarbiavimas su filmavimo grupe. Jau antrą dešimtmetį gyvenanti Amerikoje, sukūrusi kitą šeimą ir kitą gyvenimą Tatjana Aldag sutiko įsileisti nepažįstamus žmones į savo praeitį, kad V.Luckaus kūryba nebūtų uždaryta namų archyve. Dėl jos prisiminimų G.Žickytės „Meistras ir Tatjana“ turi meilės istorijos aurą.
Vaizdo ir garso viršukalnės
Tarp „Meistro ir Tatjanos“ kozirių – be abejo operatoriaus Audriaus Kemežio darbas. Įkvėptas, išradingas, stulbinantis jautrumu ir paprastumu, ne efektais. Ne šiaip sau, paskelbus šio laureato pavardę, ilgai netilo supratingos apdovanojimų publikos ovacijos. A.Kemežys, kaip yra užsiminusi G.Žickytė, yra kuriantis, o ne vykdantis operatorius, ir jo kūryba tapo kone talismanu režisieriams – A.Stoniui („Varpas“!), Arūnui Mateliui („Prieš parskrendant į Žemę“), tai pačiai G.Žickytei, drauge dirbusiai jau ketvirtą kartą.
Ir nors Sidabrinė gervė už geriausią kompozitoriaus darbą teko Giedriui Puskunigiui, kūrusiam muziką A.Stonio filmui „Avinėlio vartai“, tačiau „Meistrą ir Tatjaną“ taipogi neša šito įstabaus menininko kūryba.
A.Kemežys ir G.Puskunigis savo kūrybos laukuose dabar yra stiprūs ir neprilygstami kaip dievai. Sidabrinės gervės juos aplankė pačiu laiku. Bet, gerbiamieji, akivaizdu, kad jie verti Nacionalinių premijų. Ar tam apdovanojimui reikia, kad menininkas nusilptų ir nusileistų nuo savo viršūnių, o jo poreikiai apsiribotų vaistų pirkimu?
Patyrę ir pradedantys drauge
Pastarieji metai į kino ir teatro aktorystę grąžino Valentiną Masalskį, kuris jau buvo pasitraukęs į pedagogiką ir režisūrą. Ir Sidabrinė gervė netruko pastebėti jį kaip geriausio vaidmens kūrėją, suvaidinusį mokyklos direktorių Karolio Kaupinio debiutiniame trumpametražiame filme „Triukšmadarys“.
Tai direktorius artistas – prieš komisiją iš ministerijos jam tenka ginti savo vadovaujamos mokyklos svarbą, nors toji provincijos mokykla vargiai surenka reikalingą mokinių skaičių.
Nors skaičiau vertinimą, kad jaunas „Triukšmadario“ režisierius nesuvaldė patyrusio aktoriaus, Sidabrinei gervei patiko abu – K.Kaupinio debiutas įvertintas kaip geriausias trumpametražis vaidybinis filmas.
Kaip geriausia aktorė buvo pažymėta dar studijuojanti J.Steponaitytė – Sangailės vaidmens kūrėja, šio filmo dueto kuklioji, drovioji ir gal net labiau dėmesį prikaustanti aktorė.
Nors J.Steponaitytė, dabar studijuojanti fotografiją, o ne aktorystę, pirmąkart filmavosi Š.Barto filme, tada jai buvo vos 11 metų. Tikroji J.Steponaitytės atradėja yra jos bendraamžė Marija Kavtaradzė, studijuojanti kino režisūrą. Julija vaidina visuose Marijos trumpametražiuose studentiškuose filmuose nuo pirmo režisierės kurso.
Ir Sidabrinę gervę Julija pelnė už du vaidmenis: ne tiktai už Sangailę A.Kavaitės ilgametražiame, pergalingai keliaujančiame po tarptautinius festivalius, bet ir už savo bendravardės Julijos vaidmenį M.Kavtaradzės diplominiame trumpametražiame „Man dvim keli“, o režisierė už šį darbą įvertinta jau nebe pirmu ir net ne antru Sidabrinės gervės kiaušiniu.
Garsiai klykia apie talentus
Filme „Man dvim keli“, įkvėpusiame net radijo laidos pavadinimą, trys jauni žmonės blaškosi neapsispręsdami, kur ir kaip praleisti vakarą. Jie nėra nepasitikintys savimi ar baugštūs. Atvirkščiai, jiems viskas gerai, bet štai ryžto, aiškumo jiems neduota. Tik daug galimybių, prieš kurias jie išskysta.
Kokia tai priešingybė tą filmą sukūrusiai režisierei M.Kavtaradzei, turinčiai, anot jos pedagogės Giedrės Beinoriūtės, ne tik talentą, bet ir charakterį.
Galima ilgai ir labai protingai svarstyti, kokių dar savybių reikia kino kūrėjams, galima prašmatniai pasipuošus pozuoti ant raudonojo lietuviško kilimo ir mojuoti keturiomis ar aštuoniomis Sidabrinės gervės statulėlėmis, bet niekas nepaneigs, kad kinui kurti reikia ne vien talento, charakterio ar grožio.
Kai imamos skirstyti lėšos lietuviškam kinui kurti, pasigirsta graudūs verksmai. Bet po svaiginamo Sidabrinės gervės skrydžio jau aštunti metai sveikiname išlikusius šiame nelygiame mūšyje.
Kam šiais metais nusišypsojo laimė?
Auksinė gervė už viso gyvenimo nuopelnus lietuviškam kinui skirta kino dailininkui A.Ničiui.
Geriausiu ilgametražiu kino filmu pripažinta A.Kavaitės juosta „Sangailės vasara“.
Geriausio režisieriaus statulėlę pelnė G.Žickytė („Meistras ir Tatjana“).
Sidabrinė gervė už geriausią operatoriaus darbą įteikta A.Kemežiui („Meistras ir Tatjana“).
Geriausio aktoriaus titulas atiteko V.Masalskiui („Triukšmadarys“, rež. K.Kaupinis).
Geriausia aktore pripažinta J.Steponaitytė („Sangailės vasara“ ir „Man dvim keli“, rež. M.Kavtaradzė).
Statulėlė už metų geriausią kompozitoriaus darbą įteikta G.Puskunigiui („Avinėlio vartai“, rež. A.Stonys).
Sidabrine gerve už geriausią montažo režisieriaus darbą apdovanoti D.Kokanauskis, D.Kilčiauskas ir G.Žickytė („Meistras ir Tatjana“).
Geriausiu animaciniu filmu paskelbtas režisieriaus I.Meilūno „Miškas“.
Sidabrinė gervė už geriausią dailininko darbą atiteko R.Rastauskui („Sangailės vasara“).
Sidabrinės gervės kiaušinį už geriausią studento darbą pelnė M.Kavtaradzės „Man dvim keli“.
Geriausiu trumpametražiu dokumentiniu filmu išrinkta R.Gruodžio juosta „Sėkmės metai“.
Kino mėgėjai, balsuodami portale lrytas.lt, publikos simpatijas skyrė D.Ulvydo „Šventai karvei“.
Specialiu LRT apdovanojimu pagerbta kino kritikė, žurnalistė I.Keidošiūtė.
