Po Pietryčių Aziją su drauge Laura keliaujančio I.Meilūno filmas „Miškas“ gegužės 30-ąją vyksiančiuose Lietuvos kino Sidabrinės gervės apdovanojimuose pretenduoja į geriausio animacinio filmo titulą.
Tai sustabdyto kadro technika nufilmuotas pusiau vaidybinis, pusiau animacinis pasakojimas apie šviečiančią mitinę būtybę, kuri naktimis klaidžioja miške.
„Miškas“ – pirmasis šmaikščiomis reklamomis ir įsimenančiais vaizdo klipais garsėjančio 30 metų kūrėjo kino darbas.
Technikos mokslus baigęs I.Meilūnas meninę karjerą pradėjo teatre kaip režisierių Oskaro Koršunovo ir Gintaro Varno spektaklių garso dizaineris ir vaizdo projekcijų operatorius. Penkerius pastaruosius metus režisuoja pats ir dirba su 3D bei sustabdyto kadro animacijos technikomis.
Sidabrinei gervei nominuotame filme senas gamtininkas bando sugauti mitinį švytintį miško gyventoją, kad jis taptų ypatingos šio atsiskyrėlio kolekcijos puošmena. Gamtininkas sukonstruoja išmoningus spąstus, tačiau netrukus pats pakliūva į gana keblią situaciją.
– Kaip atradote savo mišką? Ar visuomet mėgote stebėti augalų stebuklus? – paklausiau I.Meilūno.
– Visada žavėjausi gamtos paslaptimis. Didžiąją dalį paauglystės vasarų praleidau stovyklaudamas Lietuvos miškuose, o šiuo metu keliauju po Laoso džiungles. Nors čia nefilmuoju, bet kaupiu idėjas naujam scenarijui.
Filmo „Miškas“ idėja užsimezgė pagreitintai filmuojant besiskleidžiančius augalus ir naktiniu dangumi besisukančias žvaigždes.
Negalėjau atsispirti iššūkiui perkelti animaciją į tam visai nepritaikytą erdvę.
– Ar jūsų istorijos keistuolis turi prototipą?
– Iš pradžių sugalvojau vaizdinį triuką – šviečiantį ir sustabdyto kadro technika animuotą veikėją. Tik vėliau istorijoje atsirado gamtininkas.
Dar rašydamas scenarijų tiksliai žinojau, ką norėčiau matyti šiame vaidmenyje. Tai vaikščiojanti enciklopedija – Norvydas Birulis, dirbantis šviesų dailininku.
Jis idealiai tiko vaidinti naktį šviečiančio padaro medžiotoją.
– Kaip reagavote sužinojęs apie Sidabrinės gervės nominaciją? Juk įvairūs trumpi jūsų darbai jau ne kartą yra sulaukę pagyrų.
– Sužinojęs apie nominaciją buvau maloniai nustebintas. Kol kas tai didžiausias įvertinimas animacijos srityje, kokį esu gavęs.
Filmuodami vieną scenų pasiskolinome iš draugų praėjusių metų Sidabrinės gervės statulėlę ir užmaskavome viename filmo kadre. Juokavome, kad įdėję šį 25-ojo kadro triuką laurus skinsime lengvai. Regis, tai suveikė.
– Kuo skyrėsi šio filmo kūrimas nuo trumpučių reklaminių pokštų animacijos?
– Esminis skirtumas tas, kad filmui neužtenka tik vieno gero pokšto.
Nors animacinis filmas trunka tik šiek tiek daugiau nei dešimt minučių, su jo idėja galvoje gyvenau pusantrų metų. O visa istorija pasikeitė iš esmės mažiausiai penkis kartus.
Reklama dažniausiai pokšteli per porą savaičių.
– Studijavote technikos mokslus, o vėliau ėmėtės animacijos. O kaip atsidūrėte teatre – pas O.Koršunovą, kitus režisierius?
– Baigiau inžinerinės informatikos studijas Gedimino technikos universitete. Ten ir susidomėjau kompiuterine grafika.
Vėliau tą statinę, tradicinę grafiką vis norėjosi atgaivinti, pajudinti. Taip susidūriau su animacija ir nuo pirmųjų bandymų susižavėjau jos techninių ir meninių sprendimų sinteze.
Darbas teatre man leido lygiagrečiai mokytis dar ir animacijos.
– Kaip nutiko, kad jūsų filmas – pusiau vaidybinis, pusiau animacinis?
– Nesistengiau daryti visiškai animacinio filmo. Animacija – tik techninis sprendimas, kuris leido pavaizduoti nutikusį stebuklą. Tačiau pats stebuklas prasideda ir baigiasi realioje aplinkoje – vaidybinėje filmo dalyje.
Jei visas filmas būtų animacinis, ir tas stebuklas tarsi neatrodytų toks tikras.
Bet po premjeros įsitikinau, kad dauguma žiūrovų net neatkreipia dėmesio, jog didžioji filmo dalis yra animacinė. Jie tiesiog nesupranta, kaip tai buvo nufilmuota. Toks ir buvo mano tikslas.
