Beveik prie 50 metų sukurtos „Saulutės“ vis dar pulsuoja aktualumu ir temomis, kuriomis susišaukia su šių dienų realijomis. Juosta bus rodoma tris gegužės sekmadienius – 17, 24 ir 31 dieną.
Naujoji čekų kino banga bene geriausiai žinoma iš Milošo Formano ironiško pasakojimo „Blondinės meilė“ (1966) ir Jiri Menzelio „Ypatingos priežiūros traukinių“ (1966). Mažiau girdėta yra su šia banga gimusi ir į jokias normas bei apibrėžimus netelpanti Veros Chytilovos juosta „Saulutės“ (Sedmikrasky, 1966).
Chaotiškos formos nenuspėjamo siužeto filmas stebina spalvingais eksperimentais, netikėtomis koliažo dėlionėmis, išsiskiria aštria politine kritika ir kūrybine išmone. Tačiau svarbiausia, kad beveik prie 50 metų sukurtos „Saulutės“ vis dar pulsuoja aktualumu ir temomis, kuriomis susišaukia su šių dienų realijomis.
Pernai iškeliavusi V. Chytilova (1929–2014) buvo viena ryškiausių čekų Naujosios bangos kūrėjų ir vienintelė moteris jų tarpe. Beje, ir viena pirmųjų kino feminisčių. Originali kūrėja, nuolat siekusi pasakoti vaizdais, ieškojusi būdų, kaip paskatinti žiūrovą mąstyti ir pačiam suformuluoti svarbiausius klausimus, atsisakė bet kokio nuspėjamumo siužete ir išsiskyrė savita kino kalba.
Žaisminga ir provokuojanti „Saulučių“ forma užfiksavo tikslią 7-ojo dešimtmečio žmonių jauseną, dar tik gimstančias to meto naujas idėjas, kurios 1968-asiais prasiveržė studentų maištais. Nenuostabu, kad tematiškai sudėtingas avangardinio stiliaus filmas sukėlė valdžios pasipiktinimą. Kino kūrėja buvo priversta susitaikyti su tuo, kad tuometinės Čekoslovakijos valdžia filmą padėjo „ant lentynos“ ir niekur nerodė. Tik filmui įteikus Didįjį prizą Bergamo filmų festivalyje (Italija), „Saulutės“ vėl išleistos į kino ekranus.
Prasidėjus filmui po kelių minučių laisvos, nenuspėjamos energijos protrūkio, nesunku suprasti, kas taip suerzino valdžios atstovus. Filmo herojės – dvi bendravardės paauglės Marijos – kelia anaiptol ne visiems juokingus pokštus ir maištauja prieš visą pasaulį. Maistu nukrautą stalą jos paverčia podiumu, iki žemės graibymo prisigeria naktiniame klube ir savo elgesiu nustelbia atlikėjų pasirodymą. Jos šaiposi iš joms į senelius tinkančių vyriškių, nuolat prasilenkia su geromis manieromis ir žaidžia iš pirmo žvilgsnio beprasmius žaidimus, užsikąsdamos marinuotais agurkėliais.
„Tai labai dviprasmiškas filmas, – pastebi Čekijos Nacionalinio filmų archyvo vadovas Michalas Bregantas. – Jis skamba kaip anarchistinis pareiškimas, tačiau jo autorė norėjo mus perspėti, kokios gali būti neatsakingo žmogaus elgesio pasekmės“.
Sukurti „Saulutes“ V. Chytilovai padėjo išradinga kūrybinė filmo komanda. Juosta nebūtų tokia spalvinga ir žaisminga be kostiumų dailininkės ir scenaristės Ester Krumbachovos, kuri kūrė jos scenografiją ir buvo scenarijaus bendraautorė. Taip pat be operatoriaus Jaroslavo Kučeros (Chytilovos vyro) ir, žinoma, pagrindinių vaidmenų atlikėjų, kuriomis tapo neprofesionalios aktorės Ivana Karbanova ir Jitka Čerhova.
Viena garsiausių čekų kino kūrėjų dirbti kine pradėjo ne iš karto. Debiutinį filmą „Apie kažką kita“ (O něčem jiném, 1963), V. Chytilova sukūrė 34-erių. Prieš tai studijavo filosofiją, meno istoriją ir architektūrą Brno universitete, dirbo braižytoja, retušuotoja ir net manekene. Atėjusi į kiną neapsiribojo režisūra, rašė scenarijus, pati vaidino. Ankstyvuosiuose filmuose mėgo pasakoti apie herojus, kuriems nepavyksta atsisakyti patogaus gyvenimo, idant iš tikrųjų atrastų save.
Šį sekmadienį (gegužės 17 d., 18 val.) „Saulutės“ pradedamos rodyti „Skalvijos“ kino centro Kino klasikos vakarų cikle. Pirmąjį seansą pristatys kino kritikė Izolda Keidošiūtė, du paskesnius (gegužės 24, 31 d.) – kino kritikės Auksė Kancerevičiūtė ir Mantė Valiūnaitė.
