Nors iš pirmo žvilgsnio piratavimas ir didžiųjų šalies kino teatrų repertuaras atrodo visiškai nesusiję, kino pasaulio atstovai tvirtina priešingai.
Ar gali būti taip, kad piratavimas tiesiogiai susijęs su kino teatrų ekranuose pasirodančiais ar nepasirodančiais filmais? Ar siųsdamiesi piratines kino kūrinių versijas neskriaudžiame savęs? Ar taip iš nekomercinio kino mėgėjų neatimame galimybės pažiūrėti sudėtingesnes juostas didžiajame ekrane?
Kas nukenčia labiausiai?
„Kai tik koks nors naujas filmas socialistiniu principu – visiems ir nemokamai! – atsiduria internete, jis akimirksniu pasidaro nebeįdomus kino teatrui“, – teigė „Forum Cinemas“ projektų vadovas Gintaras Plytnikas.
Pasak jo, nevaldomame internete klestinti elektroninė kontrabanda kino teatrų lankytojų skaičių sumažina apie 30 proc. Žiūrovų atžvilgiu vienoms juostoms piratinės versijos atsidūrimas internete kerta labiau, kitoms mažiau.
Ypač nukenčia nedidelio biudžeto filmai.
Šiose daugiausia įdomiu scenarijumi paremtose juostose mažai specialiųjų efektų, todėl žiūrovui ne toks ir svarbus ekrano dydis. Todėl jis gali pasitenkinti piratinės versijos peržiūra per televizorių.
O, tarkime, fantastikos veiksmo filmų įspūdį geriausiai perteikia vaizdas dideliame ekrane. Tad net tie, kurie namie pažiūri piratinę tokios juostos versiją, tikėtina, ateis ir į kino teatrą.
Nukenčia ir kino mėgėjai
G.Plytnikas sakė, kad, tarkime, dėl internete paplitusios Russello Crowe filmo „Vandens ieškotojas“ nelegalios kopijos juostą planavę įsigyti platintojai jos neišleido į mūsų šalies kino teatrų ekranus.
„Šis jau pavogtas ir internete išplatintas filmas kino teatruose būtų rodomas daugiausia savaitę ir greičiausiai lėmęs vien nuostolius.
Jis niekaip nebūtų sugebėjęs konkuruoti su dar nepavogtomis arba labiau pramoginėmis juostomis, turinčiomis daug specialiųjų efektų.
Tai yra viena priežasčių, kodėl šalies platintojai nerizikavo „Vandens ieškotojo“ išleisti į kino teatrus.
Kas dėl to nukentėjo? Aišku, kad ir nekomercinio kino mėgėjai, kurie norėtų savo mėgstamus filmus žiūrėti ne mažame kompiuterio ekrane, o kino teatre“, – kalbėjo G.Plytnikas.
Pasak pašnekovo, tai tik vienas atsitiktinis pavyzdys. Tokių jis esą galėtų pateikti apsčiai.
Priversti laviruoti
Sostinės kino teatro „Multikino“ rinkodaros vadovas Raimundas Bilinskas teigė, kad audringoje nelegalių filmų kopijų jūroje savo laivus priversti sumaniai laviruoti tiek kino platintojai, tiek kino teatrai.
„Nekomercinių filmų demonstravimo teises parduoda nedidelės kompanijos arba kartais net patys kūrėjai. Šiems filmams kyla didžiausia piratavimo grėsmė“, – sakė R.Bilinskas.
Pasak jo, įvairių šalių platintojai jų teises įsigyja skirtingu metu, todėl tarp premjeros Rusijoje ir Lietuvoje gali susidaryti kelių mėnesių tarpsnis.
Ką tai reiškia? Rusijoje piratinė kopija internete atsiduria per kelias dienas po premjeros. Iš ten ji atkeliauja ir iki Lietuvos. Tad dar prieš premjerą Lietuvoje daugelis turi galimybę jį pamatyti internete.
Tokiu atveju platintojai to filmo rodymo teises arba perka už kiek įmanoma mažesnę kainą, arba paprasčiausiai atsisako pirkti. Jei tai filmas be specialiųjų efektų ir jam ne pats būtiniausias didelis ekranas, dažniausiai platintojai atsisako įsigyti jo rodymo teises.
„Taigi svarbiausius namų darbus atlieka kino platintojai. Kino teatrai atsižvelgia, ką tie platintojai siūlo.
Jeigu platintojas siūlo gerą filmą, kuris Rusijoje pasirodo, tarkime, po trijų savaičių, kino teatrų atstovai priversti laužyti galvą, ar įmanoma padėti tam platintojui išleisti tą juostą į kino teatrų ekranus.
Mat dėl iš Rusijos žaibiškai plintančių piratinių kopijų rodyti tokį filmą Lietuvos kino teatre faktiškai nelieka prasmės“, – kalbėjo R.Bilinskas.
Jis spėjo, kad ne tik dėl to, kad publikai labiau patinka pramoginiai specialiųjų efektų prisodrinti filmai, bet ir dėl piratavimo Lietuvos kino teatruose vyrauja kvailos holivudinės komedijos.
Estijoje padėtis kitokia
Tiek R.Bilinskas, tiek G.Plytnikas teigė, kad kino piratavimo atžvilgiu estai yra sąmoningesnė tauta už lietuvius.
Tarkime, tiek tarp lietuvių, tiek tarp estų žiūrovų populiarų prancūzų režisierių Olivier Nakache’o ir Erico Toledano filmą „Neliečiamieji“ Estijos kino teatruose pažiūrėjo dvigubai daugiau žmonių nei Lietuvoje.
„Estai filmų žiūrėti eina į kino teatrus. Kai kurie lietuviai apie juos pasakytų: „Kvailiai! Už filmą, kurį galima parsisiųsti, jie moka pinigus!“ Koks požiūris, tokie ir esame“, – apgailestavo G.Plytnikas.
* * *
Parengta vykdant LR kultūros ministerijos Kūrybinės veiklos, autorių ir gretutinių teisių apsaugos programos projektą.
