- Jūsų filmas „Artistas“ sulaukė stulbinamos sėkmės – „Oskarai“, „Auksiniai gaubliai“, maždaug 150 kitų apdovanojimų ir dar tiek pat nominacijų. Kaip kilo mintis sukurti nebylų filmą?
– Tiksliai nežinau, kodėl, bet labai norėjau jį sukurti. Pirmoji priežastis – gana savanaudiška: sukurti išskirtinį filmą. Kita, mažiau savanaudiška – dalytis ta išskirtine nebylaus kino patirtimi su nedaugeliu žiūrovų, kurie eina į tokio tipo filmus kino teatruose. Tai turėjo būti juosta, įdomi tik tam tikram žmonių tipui. Tikrai buvau nustebęs, kad filmas patiko tokiam milžiniškam skaičiui žiūrovų.
- Kaip ir kodėl pasirinkote savo naujausio filmo „Ieškojimai" temą? Ar ji atsirado domintis Čečėnijos istorija?
– Tai – sudėtingas klausimas. Žinoma, buvau labai susidomėjęs tuo, kas įvyko Čečėnijoje. Itin šokiruoja žmonių išgyventas siaubas ir tragedijos. Drama „Ieškojimai“ – ilga istorija, stengiausi padaryti ją trumpesnę. Tai pasakojimas apie tikrus žmones, jų tragediją. Siekiau gerbti jų istoriją, o ne idealizuoti karą, mirtį. Tokiam filmui reikia didelio biudžeto ir niekas nenorėjo finansuoti pasakojimo apie Čečėniją. Pagelbėjo „Artistas“ ir jo didžiulė sėkmė – finansavimas buvo suteiktas, tad turėjau progą ekranizuoti savo scenarijų.
- Kur buvo nufilmuoti „Ieškojimai“? Ar tai buvo sudėtingas procesas?
– Filmavome Gruzijoje, mažame kaimelyje, kuriame gyvena čečėnų bendruomenė, sudaryta iš kelių kartų Čečėnijos pabėgėlių ir vietos gyventojų. Filme vaidina profesionalūs ir neprofesionalūs vietos aktoriai. Gruzija buvo ideali filmavimo vieta. Būtent tai, ko ieškojau.
Filmuojant viskas buvo sudėtinga – ir darbas su neprofesionaliais aktoriais, ir skirtingos kalbos filmavimo aikštelėje. Gruzinų filmavimo grupė buvo šauni, bet nepratusi prie tokio filmų kūrimo proceso. Tai tikrai ilgai užtruko. Montavimas taip pat buvo nelengvas dėl medžiagos gausos – sunku buvo pasirinkti, ką panaudoti filme, o ko ne.
- Filme vaidina čečėnas berniukas. Kaip sekėsi su juo dirbti?
– Tas berniukas buvo tiesiog nuostabus. Jam buvo devyneri, kai jį sutikom. Jo paties gyvenimas buvo nelengvas. Tačiau jis turėjo savybę labai greitai ir natūraliai įsijausti į vaidmenį. Jis nekalbėjo prancūziškai, o aš – čečėniškai, taigi bendravome gestais, mimika, labai pasitikėjome vienas kitu. Kai vyko aktorių atranka, jis pasirodė geriausiai. Paprašiau jo pravirkti ir jis tai padarė labai natūraliai. Jau filmuojant vėlgi prašiau jo pravirkti, paaiškinau, kodėl. Tačiau jis nesutiko. Po kelių dienų nuėjau ir pasiūliau jam duoti 5 larius ir jis, žinoma, sutiko. Taigi, kai tik norėdavau, kad jis kadre verktų, turėdavau duoti jam 5 larius. Tai buvo tarsi žaidimas. Bet jis tikrai šaunus berniukas.
- Filme taikliai parodyta tarptautinė reakcija į įvykius Čečėnijoje. Ar filmas domina žiūrovus?
– Reikia pripažinti, kad Prancūzijoje „Ieškojimai“ nesulaukė didelio pasisekimo, žiūrovams jis nėra toks įdomus kaip „Artistas“. Tai lemia daug priežasčių. Filmo veikėja Carole bando kalbėti su EU organizacijomis, ką nors pakeisti. Taigi šiuo filmu ir bandau apie tai kalbėti, atkreipti dėmesį. Nesu tikras, kiek žmonėms rūpi įvykiai Čečėnijoje ar Ukrainoje. Manau, jei sukursi filmą-šou, žiūrovai ateis. Prancūzijoje mažai kam rūpi Čečėnija, o filmo platinimas tai tik patvirtina.
- Ar esate buvęs Lietuvoje prieš tai? Ar norėtumėte čia kurti filmą?
– Šis klausimas man užduotas gal tūkstantį kartų. (Juokiasi.) Aš pirmą kartą Lietuvoje. Mano senelis Lietuvą paliko keturiolikos, XX a. pradžioje, jis buvo Lietuvos žydas, vadinamasis litvakas. Senelė taip pat atvykusi iš Rytų Europos, taigi niekada nelaikiau savęs tikru lietuviu. Dėl filmavimo Lietuvoje – galbūt. Tiesiog nėra priežasties to nedaryti. Jei tik bus proga ir galimybė, kodėl gi ne? Kito mano filmo veiksmas vyksta Los Andžele, taigi kol kas nėra reikalo Los Andželo filmuoti Lietuvoje.
- Kokį įspūdį išsivešite iš senelio gimtinės?
– Gerą. Turėjau galimybę pasivaikščioti po miestą su rašytoja Kristina Sabaliauskaite. Ji man pasakojo miesto istoriją – buvo labai įdomu. Apie Lietuvą žinojau nedaug. Nors niekada nesijaučiau lietuvis, būdamas vaikas visada sulaukdavau klausimų, iš kur aš ir kodėl mano tokia pavardė. Tuo metu Lietuva priklausė Sovietų Sąjungai, mažai kas apie ją žinojo. Dabar žmonės žino daug daugiau apie jūsų šalį. Dėl jūsų prezidentės, drąsios moters, apie Lietuvą girdėti vis daugiau. Buvau laimingas galėdamas atvažiuoti čia ir pamatyti besišypsančius veidus.
- Ar niekada nenorėjote pavardės pakeisti į prancūziškesnę?
– Tai graži pavardė. Kai turi išskirtinį vardą, turi juo didžiuotis, o ne stengtis pakeisti. Manau, kad jei mano seneliui nerūpėjo jos keisti, turiu gerbti jo sprendimą. Kai buvau 25–30 metų, sutikau vaikystės draugą. Jis atsiminė mano pavardę Hazanavicius, o aš jo – ne, nes tokios pavardės tiesiog negali užmiršti.
