Nuo pat savo karjeros pradžios vadinamas „naująja Prancūzijos kino viltimi“ menininkas per pastaruosius 30 metų sukūrė tik penkis pilnametražius filmus. Tačiau jo indėlis į kino meną yra be galo reikšmingas.
Savo retrospektyvos proga Vilniuje viešintis L.Caraxas bendravo su žiniasklaidos atstovais ir jo filmų pažiūrėti susirinkusia publika.
-Kaip jaučiatės pristatydamas savo filmus, kuriuos sukūrėte taip seniai?
-Man labai svarbu, kad mano seni filmai keliauja laiku ir erdvėje. Be to, jaučiuosi kur kas jaukiau rodydamas juos toli nuo savo namų, kur žmonės manęs nepažįsta.
-Jūsų retrospektyva per 20 metų pagausėjo tik pora pilno metražo filmų. Kodėl tiek mažai?
-Laimė, kad filmus pradėjau kurti būdamas jaunas, o ne dabar. Tiksliai negaliu atsakyti, kodėl naują juostą sukuriu taip retai, bet tikrai žinau, kad kiekvienos jų kūrimas man yra didžiausiais stebuklas.
Kuriu galvodamas, kad tai pirmasis ir paskutinis mano filmas.
-Visi jūsų filmai kurti juostoje, tik paskutinis – „Šventieji motorai“ – skaitmeniniu būdu. Ar buvo atsisakyti to, nuo ko pradėjote?
-Aš gimiau XX amžiuje, dabar – XXI amžius, taigi turiu prisitaikyti. Kinas turi prisitaikyti prie naujų technologijų, naujų žmonių, naujų matymo ir demonstravimo būdų. Ši adaptacija turi vykti viliantis save sukurti iš naujo.
-Kokios temos ir klausimai, jūsų nuomone, sieja jūsų filmus?
-Nežinau, kokia jų tema ir apie ką jie kalba. Taip pat manau, kad nebūna tinkamo laiko kalbėti apie filmus. Netinkamas laikas, kai juos kuri, o taip pat, kai jau esi sukūręs ir žmonės pradeda klausinėti. Tada – jau per vėlu.
Pirmieji trys mano filmai yra labai susiję, nes tada buvau jaunas. Jie sukurti kartu su tais pačiais aktoriais, operatoriumi. Mes visi buvome jauni, taigi juos tikriausiai sieja jauna meilė.
-Kaip susipažinote su pirmųjų filmų operatoriumi Jeanu Yvesu Escoffier‘iu ir jūsų bendražygiu aktoriumi Denisu Lavantu?
-Mes visi gyvenome Paryžiuje ir susitikome prieš mano pirmąjį filmą. Jeanas buvo maždaug 10 metų vyresnis už mane ir buvo man tarsi brolis. Kartu daug dirbome, bet pradėjome pyktis.
Po „Pont Neuf meilužių“ jis išvyko dirbti į Holivudą ir, deja, nebeilgai gyveno.
D. Lavantą sutikau tuo pat metu. Labai jaudinausi, nes žinojau, kad mano pirmajame filme „Boy Meets Girl“ merginos vaidmenį atliks tuometinė mano širdies draugė, o vaikino niekaip negalėjau rasti. Jo ieškojau 1,5 metų ir netgi buvau prarandąs viltį sukurti šią juostą.
Aktorių bandžiau rasti gatvėse, metro, tarp muzikantų. Pamatęs Deniso nuotrauką pamaniau, kad jis turi keistą veidą, ir nusprendžiau su juo susitikti. Jis buvo vienintelis kitoks, atrodė kitaip, todėl aš jį pasirinkau.
-Ar panašiais būdais ieškote aktorių ir kitiems vaidmenims?
-Nemėgstu ir nedarau aktorių atrankų. Manau, tai yra pats blogiausiais dalykas. Režisierius gali nuspręsti, jog netinki filmui, nes esi per jaunas, per senas, per mažas, per didelis, per baisus, per gražus, baltaodis ar juodaodis.
Tai nenatūralu, keista ir netgi rasistiška. Keli kartai, kai dariau atranką, baigėsi tuo, jog tie filmai nebuvo sukurti, nes neradau tinkamų aktorių. Filmas atsiranda, kai galvoju apie konkretų aktorių.
-Esate minėjęs jog nesijaučiate atitinkantis savo laikmetį. Kodėl?
-Aš ir 20-ies jaučiausi lygiai taip pat. Tuomet man pavyko surasti prodiuserį ir operatorių. Jie buvo ypatingi – ne sistemos žmonės. Jie buvo pasirengą viskam, kad sukurtų kažką unikalaus. Net jei reikėjo pavogti pinigų – neatsisakydavo.
Dabar žmonės tokie atsargūs, ir man atrodo, kad nieko su jais nebegaliu nuveikti.
-Jūsų filmuose išnyksta riba tarp realybės ir fikcijos. Kodėl Jums taip svarbu, kad žiūrovas pasimestų – kas tikra, o kas ne?
-Filmas yra naujas pasaulis, nauja realybė. Kiekvienas toje realybėje jaučiasi savaip. Vieniems viskas atrodo keista ir nepažįstama, kitiems – atitinka jų vidinį pasaulį. Aš kine kuriu pasaulį, kuris man yra nuoseklus.
Tarkime, filmo „Šventieji motorai“ personažas persikūnija į daug kitų personažų – man tai yra rišlu ir nuoseklu. Kiekvieną filmą įkvepia 2–3 įspūdžiai, jausmai ar vaizdiniai, į kuriuos aš pasineriu ir kuriu rišlų pasaulį.
Ką vėliau mato žiūrovai – aš nežinau. Jie turi tai nuspręsti patys.
-Ar šis nuolatinis aktoriaus persikūnijimas „Šventuosiuose motoruose“ – tai mes patys, kiekvieną dieną vaidinantys vis kitus vaidmenis?
-Be jokios abejonės. Manau, kad didžioji menininko ir kiekvieno žmogaus ambicija yra sukurti save iš naujo. Žmonės gyvenime tai daro įvairiais būdais – vieni įsimyli, kiti gimdo vaikus, dar kiti keičia darbą.
Kasdien turime sugalvoti save iš naujo, kitaip išsisemsime ir patys nuo savęs pavargsime. Aš tai darau kurdamas kiną.
-Esate minėjęs, kad nežiūrite savo filmų. Kodėl?
-Kiekvienas filmas yra didžiulis nusivylimas. Bijau, todėl ir nežiūriu. Kurdamas filmą pastebiu, jog kai kurios vietos yra nuostabios, tačiau kitos – šlamštas. Jei iš naujo žiūrėčiau filmus, suprasčiau, jog tai tiesiog filmas ir tiek. Man per daug baisu.
-Koks bus naujas Jūsų filmas ir kada jo galime laukti?
-Negaliu pasakyti, ar kada nors tą filmą sukursiu. Gal net paliksiu kiną. Pradedu galvoti, kad nebesuprantu žmonių arba neberandu tokių, kuriuos galėčiau suprasti.
***
L.Caraxao tikrasis vardas – Alexandre‘as Oscaras Dupot. Jis dar paauglystėje metė mokyklą, kad visą laiką galėtų žiūrėti filmus kino salėse. Persivadinęs L.Caraxu, savo vardų Alexas ir Oscaras anagrama, jis rašė straipsnius prancūzų kino žurnalui „Cahiers du Cinéma“, lankėsi Prancūzų sinematekoje, vaidino filmuose ir vėliau pradėjo režisuoti.
Būdamas 23 metų pristatė debiutinį filmą „Boy Meets Girl“, sulaukdamas ypatingo dėmesio. Tačiau režisieriaus spalvinga ir kontraversiška karjera nebuvo lengva. Pirmąja juosta pelnytas vardas kartu lėmė ir sunkią užduotį – kiekvienu filmu jį patvirtinti.
L.Caraxao filmuose gausu literatūros, muzikos, šokio, autobiografinių užuominų, kinematografinių citatų, filosofijos ir vaizduotės polėkio.
Jo filmų trilogiją – „Boy Meets Girl“, „Blogas kraujas“ ir „Pont Neuf meilužiai“ – jungia ne vien romantiškos, sunkiai pasiekiamos ir beprotiškos meilės tema, bet ir visuose filmuose pasirodantis, pagrindinį personažą Aleksą įkūnijantis prancūzų aktorius D.Lavantas.
Kiekviename filme Aleksas vis kitoks, tačiau visuose – kupinas energijos, brutualaus grakštumo, berniukiškumo ir aistros. Ši visą režisieriaus karjerą trunkanti L.Caraxo ir D. Levanto partnerystė yra viena pagrindinių jo filmų sėkmės priežasčių.
Praėjus 8 metams po beveik pražūtingo, Prancūzijos publikos prastai sutikto paskutinio filmo, L.Caraxas atvertė naują puslapį mistiniu ilmu „Pola X“. Ši juosta ne mažiau romantiška nei kiti jo filmai, bet kiek tamsesnė ir be mėgstamo aktoriaus D. Lavanto.
Įkvėpta amerikiečių rašytojo Hermano Melvilio novelės istorija pasakoja apie pražūtingą meilę, išdavystę ir tamsias šeimos paslaptis. Filme vaidina Guillaume Depardieu, Catherine Deneuve, Jekaterina Golubeva bei lietuvių režisierius Šarūnas Bartas.
Po filmo „Pola X“ 13 metų sekusios kūrybinės pertraukos L. Caraxui teko atversti dar vieną naują puslapį. Siurrealistinis filmas „Šventieji motorai“, naikinantis ribas tarp to kas tikra ir netikra, buvo pergalingas režisieriaus sugrįžimas į kiną.
Parengė Dovilė Grigaliūnaitė
