„Režisieriaus P.Pawlikowskio pavardė dabar dėmesio centre. Jo šventė – garsi, o mano – tyli. Juk mažai kas žino, kad šis menininkas yra sukūręs filmą ir apie mane“, – neslėpė džiaugsmo Varšuvoje gyvenantis grafikas S.Eidrigevičius.
Tas filmas – tai aštuoniolikos minučių pasakojimas apie lietuvių menininką, sukurtas BBC televizijos užsakymu. Jį galima pamatyti čia.
– Jūs su P.Pawlikowskiu susipažinote Varšuvoje? – paklausiau 65 metų S.Eidrigevičiaus.
– Ne, jis atskrido iš Londono į Varšuvą, kai BBC nutarė susukti filmą apie mano kūrybą. Tai buvo beveik prieš tris dešimtmečius – 1987 metais.
P.Pawlikowskis tuomet buvo dar tik pradedantis režisierius. Jis gyveno Londone ir dirbo BBC televizijoje.
Režisierius apsilankė mano dirbtuvėje Bednarskos gatvėje, apžiūrėjo darbus ir parašė būsimo filmo scenarijų.
– Koks buvo pirmojo susitikimo įspūdis?
– Jau tada mačiau, kad P.Pawlikowskis labai rimtai imasi darbo. Tačiau turėjo praeiti dar daug laiko, kol jis pagaliau pelnė aukščiausią įvertinimą.
– O kaip BBC susidomėjo jūsų kūryba? Gal dalyvavote kokioje nors svarbioje plakatų ar iliustracijų parodoje Londone?
– Tais metais dalyvavau kasmetinėje Londono iliustracijų parodoje. Tai taip pat turėjo įtakos, nes tuo laiku Vakarai beveik nesidomėjo Rytų Europos šalių menu.
Tačiau tikrasis kaltininkas buvo anglų kalbos mokytojas ir rašytojas iš Indijos Akumalas Ramachanderis.
Už ryšių tarp lenkų ir indų tautų stiprinimą jis net yra apdovanotas „Chopino pasu“. Kompozitoriaus Fryderyko Chopino metais buvo skiriama tokia kultūros premija.
Taigi A.Ramachanderis iš Indijos keliavo per Varšuvą į Londoną. Jis vienoje Varšuvos galerijoje susižavėjo mano darbais ir nusipirko kelis tempera sukurtus paveikslėlius. Keliaudamas nepraleisdavo progos jų kam nors parodyti ir pasidžiaugti. Vėliau jis paprašė manęs iliustruoti jo knygą „Mažoji kiaulytė“.
A.Ramachanderis mano temperas Londone parodė kažkam iš BBC žmonių. O jie taip susižavėjo, jog netgi nusprendė nusiųsti į Varšuvą komandą, kad susuktų apie mane filmą. Tik operatorius buvo varšuvietis.
– Kaip suprantu, tai nebuvo tiesiog televizijos siužetas, o visas trumpametražis filmas?
– Taip. Tai dokumentinis-vaidybinis filmas. Jis 2006 metais buvo parodytas Vroclavo festivalyje „ERA. Nowe horizonty“. Man pačiam ypač brangus dėl to, kad filme yra kadrų su mano motina ir tėvu.
Yra ten ir Lepšių kaimo Panevėžio rajone, kuriame užaugau, vaizdų, ir lietuviška daina skamba fone.
– Tame filme vaidinote ne tik jūs, bet ir daugiau žmonių?
– Pradėjome filmuoti žmones, kurie paslėpė veidus po didelėmis mano pastelinėmis kaukėmis sename Z.Noskovskio gatvės kieme. Mat persikėlęs gyventi į Varšuvą nuomojausi dirbtuvę būtent toje gatvėje.
Kiemas didelis, jį supo per karą išlikę namai. Gyventojai sutiko filmuotis, laikė kaukes savo balkonuose ir languose.
– O kaip atsidūrėte tramvajuje su kopėčiomis? Tai irgi režisieriaus P.Pawlikowskio sumanymas?
– Taip. Grupė aktorių statistų su mano kaukėmis stovėjo tramvajų stotelėje. Aš važiavau tramvajumi su medinėmis kopėčiomis.
Išlipęs iš tramvajaus nešiau kopėčias į savo dirbtuvės Bednarskos gatvėje kiemą. Ten jas pastačiau, o trys maži mano vaikai atnešė kitas medinės skulptūros dalis.
Kieme sumontavome medinę Pinokio skulptūrą. Ant kopėčių stovinčio Pinokio nosis buvo nuleista žemyn ir įremta į žemę. Tą skulptūrą 1993 metais parodžiau ir Šiuolaikinio meno centre Vilniuje.
Vėliau dirbtuvėje prieš kameras pasakojau apie savo miniatiūras, pasteles, iliustravimo meną.
Montuodamas filmą režisierius P.Pawlikowskis surado lietuvių liaudies dainą. Ji skamba, kai rodomi mano tėvai. Motina valgo, tėvas stovi prie arklio. Motina stovi pievoje, tėvas akėja lauką. Velykos. Šulinio svirtis.
– O tas kadras, kur jūs sportuojate? Ar iš tiesų bėgiojote, ar tik dėl filmo?
– Filmo pradžioje aš bėgu parko žalumoje, nes tada rytais tikrai bėgiodavau. Bet čia bėgau jau kaip aktorius – specialiai filmui.
– Filmų apie jus yra sukūrę daugelis žmonių. Ar P.Pawlikowskis kuo nors išsiskyrė iš kitų režisierių?
– Jau tada supratau, kad šis režisierius – rimtas menininkas. Jis siekė prasmės, paprastumo.
Siužetas buvo labai tikslus, su mintimi, idėja. Nedaug kalbų, bet viskas, kas svarbu, pasakyta.
Pavyzdžiui, meno istorikas Simonas Bojko, kuriam dabar jau beveik šimtas metų, pasakė, kad mano kūryboje įžvelgia nekaltybę. Tarsi mano darbuose būtų vaizduojamas žmogus dar prieš savo pirmąją nuodėmę.
Atsimenu, kad jau baigiant filmuoti iš Londono atskrido generalinis BBC direktorius. Jis norėjo pasižiūrėti, ar dirbama tinkama linkme. Direktorius liko patenkintas, o aš juo labiau.
Todėl prieš kelias dienas sužinojęs apie P.Pawlikowskio sėkmę ir garbingą apdovanojimą ypač apsidžiaugiau.
Žinoma, karjeros pradžioje sukurtas darbas apie mane – tik mažas jo kūrybos fragmentas, tačiau jis iki šiol neprarado savo vertės.
Man šiandien jis vertingas ne tik menine ar istorine prasme, bet ir tuo, kad visos ten išsakytos mintys aktualios ir dabar. Tai irgi liudija, jog režisierius mokėjo atsirinkti visai paprastus, bet laikui bėgant vertės neprarandančius dalykus.
Lenkijoje dėl „Idos“ laužomos ietys
Eldoradas BUTRIMAS
Specialiai LR, Varšuva
Kad ir kaip būtų keista, tačiau JAV kino meno ir mokslo akademijos sprendimas „Oskarą“ už geriausią užsienio filmą skirti lenkų režisieriaus Pawelo Pawlikowskio „Idai“ Varšuvoje sukėlė ne tik džiaugsmą, bet ir raginimus boikotuoti šį filmą. „Ida" tapo pirmuoju lenkišku filmu, pelniusiu „Oskarą“.
Tuo metu, kai „Idos“ kūrėjus sveikino Lenkijos premjerė Ewa Kopacz ir Kultūros ministerijos vadovai, dešinioji žiniasklaida netikėtai prabilo apie filmo boikotą.
Populiariausias katalikų tinklalapis „Fronda“ šį filmą pavadino antilenkišku ir abejotinos vertės, o tinklalapis „Polonia Christiana“ parašė, kad tautai nereikia nei to filmo, nei jam skirto „Oskaro“.
Pasak populiariausio dešiniųjų tinklalapio „wPolityce“, „Ida“ esą skleidžia visam pasauliui melą, kad už holokaustą atsakingi buvo lenkai, o ne vokiečiai. Šio tinklalapio skaitytojai „Idą“ pervadino į „Židą“ ir paragino jį boikotuoti ar net visai uždrausti, nes esą jis sukurtas žydų užsakymu ir diskredituoja Lenkiją.
„Idą“ užsipuolė net vienas JAV lenkų kongreso lyderių Stanislawas Sliwowskis. Jis pareiškė, kad filmas yra kenksmingas, antipatriotinis – mat pasauliui lenkus esą rodo kaip žydšaudžius. Filmą kritikuojantys nacionalistai akcentavo, kad režisieriaus P.Pawlikowskio senelė žydė žuvo Osvencimo konclageryje, tad „Ida“ esą yra kaltinamasis keršto filmas.
Tokie dešiniųjų komentarai šokiravo respublikinę žiniasklaidą. Garsus apžvalgininkas Jacekas Zakowskis pareiškė, kad „Idą“ kritikuojantys nacionalistai pamiršo, jog tai yra vaidybinis, o ne dokumentinis filmas.
J.Zakowskio nuomone, „Idą“ sutapatinti su istoriniais ginčais dėl lenkų vaidmens holokauste būtų tas pat, kas filmą „Raudonkepuraitė“ vertinti pagal požiūrį į tai, ar vilkai yra miško kenkėjai, ar sanitarai.
Kritikai priminė, kad „Ida“ vietos nacionalistų pasipiktinimą ėmė kelti tik tada, kai sulaukė tarptautinio pripažinimo. Iki tol šis filmas Lenkijoje mažai ką domino, jį per visus metus pamatė tik per 100 tūkst. žiūrovų. „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ vien per pirmąją savaitę Lenkijoje pažiūrėjo beveik milijonas žmonių.
„Idoje“ pasakojama apie gražią aštuoniolikmetę našlaitę, kuri praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje rengiasi tapti vienuole. Prieš įšventinimus mergina aplanko netikėtai atsiradusią tetą, prokurorę komunistę, iš kurios išgirsta skausmingų tiesų. Ana sužino, kad gimė žydų šeimoje, kad tikrasis jos vardas yra Ida ir kad jos tėvai karo metais buvo nužudyti.
Vakarų kritikai pripažino, kad „Ida“ subtiliai perteikė pokario laikų tragediją ir kelia moralinio pasirinkimo klausimus. Tačiau dalis lenkų filmą suvokė tiesmukai – kaip siekį apjuodinti šalies praeitį. Tad diskusijas apie juostos meninę vertę prislėgė atsinaujinę istoriniai ginčai dėl holokausto.
