„Mes gyvename hiperseksualumo laikais. Esame apsupti vaizdų su nuogomis moterimis ir jų genitalijomis. Bet dauguma moterų stipriai drovisi savo kūno. Viešai mes matome išpuoselėtą anatomiją, kuri atitinka pornografijos industrijos idealą – glotnią, puikiai suformuotą vulvą, kuri neturi nieko bendra su realiu vaizdu“, – teigiama edukacinio filmo „Vulva 3.0“ pristatyme.
„Vulva 3.0“ bus rodoma per Vokiško kino dienas, kurios Vilniuje prasideda vasario 25 d. Filmą sukūrė 54 metų Ulrike Zimmermann ir 59 metų Claudia Richarz. Premjera įvyko pernai Berlyno kino festivalyje. Nuo tada režisierės keliauja per kitus festivalius, kurių daugelis skirti lyties reikalams.
„Daugelio moterų nepasitikėjimas savimi tampa aukso kasyklomis kosmetinei chirurgijai, kuri žada nuostabią vaginą. Filmas „Vulva 3.0" tyrinėja sekso edukaciją ir cenzūrą, lytinių lūpų retušavimą pornografinėms nuotraukoms, kosmetinę chirurgiją ir aktyvistų kovą prieš moterų apipjaustymą. Mes garbiname moterų kūno įvairovę“, – išdidžiai pareiškė filmo autorės.
Į Vilnių atvykstanti režisierė, scenaristė ir prodiuserė U.Zimmermann prieš kelionę davė interviu „Lietuvos rytui“.
– Smalsu, kodėl naujame filme nutarėte narplioti vulvos temą?
– Prieš porą metų filmavau Šiaurės Irake, sutikau ir kalbinau nemažai moterų verslininkių, jos pasakojo apie sėkmingo verslo galimybes savo šalyje. Tik grįžusi į Vokietiją išgirdau, kad maždaug 60 procentų kurdų moterų yra patyrusios apipjaustymą. O man iki tol atrodė, kad tai kažkokia atgyvena. Pasirodo, ne, tas nežmoniškas ritualas iki šiol gajus.
Žiūrėdama nufilmuotą medžiagą supratau, kad ir dalis mūsų pašnekovių galėjo būti tai patyrusios. Tą akimirką pasikeitė mano suvokimas. Mačiau nebe sėkmės lydimas verslininkes, o aukas.Ėmiau ieškoti žinių apie moterų apipjaustymą: kas tai, kam tai reikalinga, kokios to pasekmės, kur iki šiol tai daroma ir kaip su tuo kovojama. Išaiškėjo, kad niekas nieko dorai nežino: nei pjaustantieji – ką jie daro, nei apipjaustytosios – kas su jomis padaryta ir kam reikėjo tai iškentėti.
Supratau, kad iš esmės niekas nenutuokia, kokie yra moters lyties organai, kaip jie sudaryti, kaip veikia ir net kaip iš tikrųjų atrodo. Visiška tamsa, nes tą lemia ir cenzūra, ir visuomenės tabu – nepaisant to, kad nuogas moters kūnas eksponuojamas daug, dažnai ir komerciniais tikslais.
Tada pradėjau rinkti medžiagą filmui apie vulvą – kad pažintume anatomiją, istoriją, aktualijas. O apipjaustymas ir jo daroma žala moters organizmui ir psichikai liko kaip viena filmo temų.
Kadangi dažniau dirbu kaip prodiuserė, o ne režisierė, pasikviečiau patyrusią dokumentininkę Claudią Richarz, su kuria esame dariusios ne vieną filmą. Ji filmavo ir drauge su manimi režisavo.
– Jūsų filmas prasideda epizodu klinikoje, kur merginai – erotikos modeliui – daroma lytinių lūpų korekcija. „O taip, dabar visiškai amerikietiška, bet labai dailu“, – ištaria ji po procedūros. Filmo finalas – šešios plastinės operacijos, transliuojamos kaip edukacija chirurgų konferencijoje.
Apipjaustymas – dramatiška filmo tema, o štai toks pasigražinimas, genitalijų kosmetika pornografijos industrijai ir asmeniniam gyvenimui – jau ironija, kurios filme nemažai. Kiek naujasis filmas siejasi su ankstesniais jūsų darbais?
– Kadaise, 1989 metais, esu sukūrusi filmą „Susijaudinusi moteris videotekoje“. Tai buvo vaizdo kasečių atsiradimo pradžia – laikas, kai pornografijos filmų galėjai parsinešti į namus, nereikėjo eiti į specializuotus kino teatrus. Tada moterys pagaliau pamatė, kas tai per produkcija, kaip jos ten rodomos. Kai kurios pasigreitindavo vaizdą.
Mane domino moterų požiūriai, jų jausenos: kas joms atrodo nepadoru, dėl ko gėda. Žinote, ką išsiaiškinau? Viskas priklauso nuo to, ką sau leidi. Jei pasakai sau: tai bjauru, gėdinga, taip ir bus.
Kurdama filmą „Vulva 3.0“ irgi pastebėjau, kad pačios moterys nusistato: kaip negražiai atrodo mano intymi vieta, reikia pakoreguoti. Plastikos chirurgams – tai tikra laimė.
O greta tų merginų, kurios nutaria dailinti savo genitalijas, neatsiranda jokios vyresnės išmintingos moters, kuri pasakytų: brangioji, viskas, ką turi, yra sveika, atrodo puikiai, nurimk ir džiaukis gyvenimu.
Taigi, vėl pačios moterys sukuria įtampą ir platina ją. Mane sukrėtė genitalijų plastinių operacijų mastas.
– Jūsų filmas – kaip enciklopedija. Jame apstu ir fotografuotų, ir pieštų vaizdų, istorinių žinių apie požiūrius į moters lyties organus ir elgesį su moterimis. Požiūrius keitė laikas – tą parodo pokalbiai su mokslininkais, gydytojais, menininkais, visuomenės tvarkos sergėtojais. Valstybės jaunimo apsaugos departamento atstovas netgi teigia, kad „kas atrodė baisu septintajame dešimtmetyje, dabar juokinga“. Surinkus tiek žinių, kas labiausiai stebino?
– Kalbėdama su gydytojais, medicinos istorikais susidariau įspūdį, kad XVI amžiuje medikai kone geriau įsivaizdavo moters organų sandarą. Filme mes rodome senuosius lyties organų piešinius – kaip smulkiai ten viskas išpiešta, vadinasi, ir išstudijuota. Sužinojome ir pamatėme, kad klitoris yra didelis, paslėptas, svarbus bendrai moters būklei organas, o ne mažytis taškelis malonumui.
Šiuolaikiniai gydytojai, pastebėjau, puikiai žino, kokiomis ligomis moteris gali sirgti. Jų dėmesio centre tos vietos, kur gali atsirasti, tarkime, vėžys. O argi nereikia rūpintis visuma, kurioje nebūna nei vėžio, nei kitos ligos?
- Jūsų filmui jau vieneri metai. Kokia jo biografija? Kokių reakcijų sulaukiate?
– Berlyno kino festivalyje, kur rodėme premjerą, mūsų filmą pamatė apie 4 tūkstančius žiūrovų. Ture po Vokietiją jį rodė bene 40 kino teatrų. Mes apkeliavome daugybę festivalių: Brazilijoje, Kanadoje, JAV, Australijoje, Izraelyje, Lenkijoje, Kroatijoje, Suomijoje, Šveicarijoje, Rumunijoje... Tikrai sunku išvardyti, bet svarbu, kad visur „Vulva 3.0“ sulaukia dėmesio ir diskusijų.
Būna žmonių, kurie pareiškia, kad bijo žiūrėti, bet seansų metu kino teatrai būna aplipę. Ir žiūri rimti žmonės, ne porno ištroškę.
Į Vilnių atvykstu diskusijai apie moteriškumą ir atsivežu filmo DVD pardavimui – kad nusipirkusieji galėtų rodyti filmą „Vulva 3.0“ kitiems žmonėms.
- Ar jau dirbate su nauju filmu?
– Taip, jo tema ir pavadinimas – „Stigma“. Mane domina riba tarp geros mergaitės ir blogos, tarp kaltos ir nekaltos. Kada ir kaip ta riba peržengiama? Kas lemia mūsų būsenas? Nuo ko priklauso, ar esi asmenybė, ar auka?
***
Kuo vagina skiriasi nuo vulvos?
Viename interviu filmo „Vulva 3.0“ autorės U.Zimmermann ir C.Richarz paaiškino, kuo vagina skiriasi nuo vulvos: „Vagina – tai anga peniui įeiti ir žmogui gimti, o vulva – moters lyties organų visuma.“
Kino kritikai apie filmą „Vulva 3.0“: „Šiltas ir meilus, neįtikėtinai informatyvus“, „įspūdinga dokumentika“, „stulbina ir šiurpina, o kartu ištisai žavi“, „puiki pradžia pokalbiui apie visuomenės tabu, kurie filme nuodugniai ištyrinėti“.
Per Vokiško kino dienas filmas „Vulva 3.0" tris kartus bus rodomas vokiečių kalba su lietuviškais subtitrais. Vasario 26 d. 18 val. „Pasakos“ kino teatre po seanso vyks diskusija, kurioje dalyvaus režisierė U.Zimmermann ir lyčių lygybės žinovė M.Jankauskaitė. „Skalvijos“ kino centre seansas – kovo 3 d. 21.15 val., Kauno „Romuvos“ kino teatre – kovo 8 d. 18 val.
U.Zimmermann baigė kino studijas Hamburgo aukštojoje menų mokykloje ir netrukus įkūrė įmonę „MMM Filmproduktion“. Nuo 1995 m. U. Zimmermann yra kūrybos ir gamybos vadovė bei laisva prodiuserė. 2010 m. įkurtoje kompanijoje „lauramedia“ U. Zimmermann kartu su Claudia Richarz kuria bei platina dokumentinius ir mokomuosius filmus sekso, seksualinės energijos ir kūrybingo užsiėmimo seksu tematika.
