„Visoje Lietuvoje į Holivude sukurtą kino filmą „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ buvo parduota 41 tūkst. išankstinių bilietų.
Vien mūsų kino teatrų tinklas dar prieš premjerą vasario 14-osios išvakarėse buvo pardavęs 33 tūkst. bilietų. Todėl kai kuriuose mūsų kino teatruose premjeriniai seansai vyko net keliolikoje salių“, – kalbėjo „Forum Cinemas“ rinkodaros vadovas Dainius Beržinis.
Šiuo požiūriu britės Sam Taylor-Johnson režisuotas filmas net keletą kartų pralenkė tokias populiarias pastarojo meto juostas kaip Alvydo Šlepiko „Moterys meluoja geriau“ ar Emilio Vėlyvio „Redirected“. Į pirmąjį buvo parduota 12 tūkst., o į antrąjį – 19,5 tūkst. išankstinių bilietų.
„Buvo justi, kad žmonės nori pamatyti „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ ir kad tiki šiuo filmu. Aišku, prie tokio ažiotažo prisidėjo ir tai, kad daugelis buvo skaitę populiarųjį E.L.James romaną“, – sakė D.Beržinis.
Ekranizavo romaną
„Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ – erotinis romanas, išleistas 2011 metais. Vėliau pasirodė dar dvi šios trilogijos dalys.
Romane pasakojama apie koledžo auklėtinės Anastazijos Stil ir jauno verslininko Kristiano Grėjaus meilę, paįvairintą labai atvirai aprašomų sadomazochistinio sekso scenų.
Vos pasirodęs romanas tapo bestseleriu ir buvo išverstas į daugiau nei pusšimtį kalbų. Tarp jų – ir į lietuvių.
Paraiškas kurti filmą pagal šią trilogiją pateikė garsiausios pasaulio kino studijos. Pasisekė „Focus Features“ ir „Universal Pictures“. Kristiano Grėjaus vaidmuo atiteko aktoriui Jamie Dornanui, Anastaziją Stil vaidina Dakota Johnson.
Tiek E.L.James romaną, tiek S.Taylor-Johnson filmą, labiausiai mėgstamus moterų, kritikai sutiko nevienareikšmiškai. „Viena kvailiausių romantinių šiuolaikinės popkultūros istorijų“ – toks „The Guardian“ įvertinimas buvo bene švelniausias, bet turbūt teisingiausias.
Griežčiausiai filmą įvertino Kenijos ir Malaizijos valdžios institucijos – šią juostą uždraudė rodyti. Kenijoje užkliuvo „nenatūralus filmo seksualinis turinys“, o Malaizijoje juosta buvo pavadinta „daugiau pornografija nei kinu“.
Kad įvairiose pasaulio šalyse požiūris į pornografiją ir sadomazochizmą iš esmės skiriasi, liudija dar vienas paradoksalus dalykas – Prancūzijos kino teatruose „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ leista žiūrėti žiūrovams nuo 12 metų. Lietuvoje šį filmą papuošė grifas „N-18“.
Bizūnas kėlė juoką
S.Taylor-Johnson filmą lydi net labiau teigiami įvertinimai nei E.L.James knygą. Tiesa, tie vertinimai turi šiokį tokį nuolaidžiavimo atspalvį.
Štai žurnalas „Variety" teigė, kad S.Taylor-Johnson sukurtas filmas smarkiai „pagerino“ E.L.James romaną.
„Guardian" taip pat konstatavo, kad vietoj banalios kino adaptacijos publika gavo jos lūkesčius pranokstantį kūrinį.
Tiesą sakant, jei filmas ir pagerino romaną, nebent tuo, kad režisierė pasistengė kiek įmanoma labiau nušlifuoti sadomazochistinių scenų drastiškumą. Juostoje apie jas daugiau kalbama, o drastiškiausios scenos apsiriboja pliaukštelėjimais bizūnu per sėdmenis.
Lietuvių žiūrovai tokias scenas sutiko šypsenomis, kartais ir garsiu juoku.
Kur ten nesijuoksi, kai Kristianas Grėjus, pliaukštelėjęs Anastazijai Stil per nuogą sėdynę, rimtu balsu prabyla: „Sveika atvykusi į mano pasaulį“?
Kita vertus, tokios filmo vietos kiek pagyvino šiaip ganėtinai nuobodų melodraminį veiksmą, kuriam galbūt pritrūko net ir drąsesnio erotiškumo.
Todėl bent iš dalies galima sutikti su tais kritikais, kurie teigė, kad įtampos, erotiškumo ir įdomumo atžvilgiu „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ priminė kulinaro Jamie Oliverio dvi valandas trunkantį vištos darinėjimą.
Galimybė pasvajoti
Tas Kristiano Grėjaus pasaulis – gal ir neįtikėtinas, gal ir juokingas, gal net ir kvailas.
Bet, kaip po filmo pasakė viena žiūrovė, tas pasaulis yra paslaptingas ir viliojantis: „Bet kuri moteris svajoja apie tokį vyrą, kuris ir pianinu groja, ir automobilius dovanoja.
Tiktai gal ne kiekviena moteris pasiryžtų lįsti į sadomazochistines stakles.“
Atrodo, kad ne tik sumani filmo reklamos kampanija, bet ir moterims siūloma pabėgimo iš tikrovės į svajonių pasaulį galimybė jam suteikia progą tapti savotišku šių laikų socialiniu reiškiniu.
Kitaip tariant, tik laikas parodys, ar „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ Lietuvoje taps kultiniu šių laikų erotiniu filmu.
Jeigu taip atsitiktų, kone visos šiuo metu gyvenančios kartos turėtų po tokį filmą.
Priminė praeities filmus
Kiekviena karta išgyveno tokių filmų sukeltas aistras.
Dabartiniai 60-mečiai ir 70-mečiai greičiausiai atsimena lenkų režisieriaus Romano Zaluskio erotinę melodramą „Meilės anatomija“, kino ekranuose pasirodžiusią 1972 metais. Filme Ievą ir Adomą vaidino Barbara Brylska ir Janas Nowickis.
Sovietiniais laikais, kai sekso, kaip žinome, apskritai nebuvo, filmo pradžioje net kelias minutes trunkanti atviroka intymi scena žiūrovams atrodė neįmanomas dalykas. Lyg ateivis tavo balkone.
Nenuostabu, kad prie kino teatrų nutįso eilės, buvo rengiami net naktiniai seansai.
Visi jie buvo anšlaginiai. Tiesa, ne vien dėl nuogybių. „Meilės anatomijoje“, sumaniai piešiančioje šio jausmo raidą, buvo daugiau nei 50 subtilių psichologinių ir filosofinių atspalvių.
Dabartiniai 40-mečiai turbūt puikiausiai atsimena eiles prie sovietinių kino teatrų, kai buvo pradėtas rodyti kito lenkų režisieriaus Juliuszo Machulskio 1984 metų filmas „Seksmisija“. Lietuvoje jis buvo pavadintas „Naujosios amazonės“.
Tuomečiai paaugliai į „Naująsias amazones“, pasakojančias istoriją apie moterų pasaulyje atsidūrusius du vyrus, traukė paspoksoti į akvariumuose plaukiojančias nuogas lenkes.
Likusieji, be to, žavėjosi ir šios išties smagios fantastinės komedijos šmaikštumu.
Svajonės apie gnybtus
„Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ greičiausiai nuvylė tuos žiūrovus, kurie į filmą ėjo pamatyti ne romantiškos pelenės istorijos, o atviresnio sekso, perkelto iš E.L.James romano.
To filme ne ką daugiau nei „Meilės anatomijoje“ ir „Naujosiose amazonėse“.
Gal tik užuominų į sadomazochizmą minėtuose filmuose nė su žiburiu nebūtum radęs.
Šiaip ar taip, „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ nors ir tiesmukokai, bet vis dėlto piešia šiokį tokį dabartinės visuomenės portretą, nors visai nebūtina to reikalauti iš filmo, skirto pramogai.
Mūsų pasaulyje lieka vis mažiau vietos romantikai, o dovanojamas „širdeles, šokoladus ir gėles“ keičia svajonės ne tik apie automobilį galintį padovanoti vyrą, bet ir apie genitalijų gnybtus.
Tai nei juokinga, nei graudoka. Taip yra, ir tiek.
Bet ar dėl to, kad tai suprastum, verta žiūrėti nuobodoką S.Taylor-Johnson filmą, spręskite patys.
