L.Visconti „Mirtis Venecijoje“ laikoma viena tiksliausių ir talpiausių Th. Manno apsakymo ekranizacijų. Tik iš apsakymo pažįstamą rašytoją Gustavą Ašenbachą režisierius pavertė kompozitoriumi. Šiuo gestu jis išreiškė savo žavėjimąsi kompozitoriumi Gustavu Mahleriu. Filme skamba būtent jo kurta simfoninė muzika, emociškai papildanti juostą ir suteikianti jai dar daugiau niuansų.
Taupų, jautrų, vidinius išgyvenimus, o ne išorinį vyksmą perteikiantį filmą L.Visconti mėgdavo apibūdinti kaip žvilgsnių dramą. Pagrindinis filmo herojus – sunkią krizę išgyvenęs vokiečių kompozitorius (akt. Dirkas Bogarde‘as), atvykęs pailsėti į Venecijos kurortą. Jo dėmesį patraukia čia apsistojusi lenkų šeima ir jų sūnus Tadzio (Björnas Andersonas), išsiskiriantis tobulu grožiu. Jį stebėdamas kompozitorius patiria džiaugsmą ir laimę.
Skaitytojų dėmesiui pateikiame šviesaus atminimo kino kritiko Sauliaus Macaičio šio filmo recenziją.
„(…) Senos italų aristokratų šeimos palikuonis L.Visconti bene tobuliausiame ir labiausiai išpažintį primenančiame savo kūrinyje „Mirtis Venecijoje“ ieško idealo, turbūt gyvuojančio kiekvieno menininko pasąmonėje, tos nepaprastai trumpalaikės ir todėl skaudžios laimės, kurią gali suteikti idealo prisilytėjimas, atšvaitų.
Teigiu tai apie kiekvieną menininką todėl, kad „Mirtis Venecijoje" tarsi ir negalėjo būti labai autorinis darbas: juk režisierių čia, atrodo, turėjo varžyti pasirinkta ekranizuojama literatūra (Th.Mano novelė) ir konkreti kompozitoriaus G.Mahlerio, buvusio to novelės pagrindinio personažo prototipu, figūra. Bet ekrane išryškėjo tik šių trijų įžymių žmonių bendrumai. Padaręs herojų kompozitoriumi (novelėje – rašytojas), palydėjęs daugumą filmo scenų būtent G.Mahlerio simfonijų ištraukomis, L.Visconti neištirpo kituose menuose, o meistro ranka juos susiejo į nepamirštamą, liūdnai harmoningą, praveriantį duris į jo paties individualybę kinematografinį akordą.
Kompozitorius Gustavas fon Ašenbachas (anglų aktorius D.Bogarde‘as taupiomis priemonėmis priverčia patikėti, kad tas „fon“ – neišgalvotas) atvyksta į Lido kurortą greta Venecijos ir atostogaujančių aristokratų minioje pastebi nepaprastai tobulą lenkų jaunuolio Tadzio grožį. Nors jie taip ir lieka nepažįstami, būtent berniuko buvimas apšviečia paskutiniąsias G.Ašenbacho egzistavimo dienas, įkvepia jam trumpos laimės ir džiaugsmo. Tai ir viskas. Galima pasakyti dar trumpiau: žvilgsnių drama, kaip apibūdino pats L.Visconti.
Bet šiuo atveju be galo svarbu, kaip tai padaryta. Pirmiausia tai stiliaus kinas. Veiksmas rutuliojasi (deja, subtilių jo vidinių judesių tiesiog nepastebi išorinių dinamiškų siužetų trokštančios natūros, pirmiausia – filmo nesupratę amerikiečiai) dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą turtingoje, puošnioje, bet ir dekadanso nerimo bruožų turinčioje aplinkoje. Tai – ne dabarties Venecija iš turistinio meniu. Lido viešbučio hole, kur vaikštinėja G.Ašenbachas, čia pirmą kartą pastebintis lenkų grafienę (akt. Silvana Mangano), jos gausią šeimą ir jos Tadzio, aidint mieguistai jausmingam Franzo Leharo valsui, kamera jo ritmu panoramuoja didžiules vazas, kupinas violetinio atspalvio gėlių, gelsvus gigantiškus lempų gaubtus, tokias pat gigantiškas čiauškančių damų skrybėles, kurių egzotiški papuošalai liejasi su santūriai spalvingu fonu.
Vaikštinėja, išnirdamos ir žavių daiktų vėl užgožiamos, senųjų laikų žmonių figūros: tarp jų visai gali būti ir L.Visconti protėvių. Tarp šių magiškai įtraukiančių spalvinių dėmių raibuliavimo G.Ašenbachas nusišypso jaunuoliui, o šis – tarsi beorė, belytė būtybė, primenanti, kaip rašė daugelis filmo tyrinėtojų, Renesanso angelus, – atsako nepaprastai rimtu, neįprastu šiam amžiui, susikaupusiu žvilgsniu…
Ar tas netiesioginis, magnetinis pagyvenusio žmogaus ir berniuko ryšys – meilė? Taip, bet ne vulgariąja šio žodžio prasme. Tiesa, baigiamasis apgailėtinas galvą pametusio G.Ašenbacho bandymas atsijauninti savaip apeliuoja į tai. Matyt, herojus, bėgęs ir vėl grįžtantis į Lidą kaip savo baimę įveikęs triumfatorius, nepajuto likimo ženklų – pirmojo juodo valtininko, tarsi Charono, vežusio jį nežinia kur, baltų kalkių pačioje Venecijoje, kovojančioje su ateinančia cholera, tvaiko, – neišgirdo baisaus minoro G.Mahlerio muzikoje, lydinčioje šiuos pasirinkimo ir sugrįžimo kadrus.
Argi G.Ašenbachas negalėjo pasitenkinti ta šykščiąja grožio, žvilgsnio, šypsnių akimirkų laime? Ne, kaip būdinga kiekvienam mirtingajam, jis ėmė geidauti vis daugiau ir daugiau… Tai tinka ir pačiam L.Visconti, kuris vėliau pamėgino tarsi rasti suaugusiojo Tadzio atitikmenį, filmuodamas Helmutą Bergerį, dabar grubiai teršiantį Maestro atminimą. Angelai nebręsta ir nesensta.
Labai norisi, kad mačiusieji filmą jį dar prisimintų, o nemačiusieji – bent įsivaizduotų trapią jo materiją. Bet pirmiausia jį, žinoma, reikia žiūrėti – galbūt kelis kartus, kaip klausomasi muzikos.
Manau, pačiam L.Visconti juostos filmavimas, per kurį, kaip prisimena D.Bogarde‘as, tvyrojo visiška švento susikaupimo tyla, buvo tikra laimė. O dėl tariamo „Mirties Venecijoje“ amoralumo amerikiečių platintojams (ir apskritai tiems, kurie nepriima filmo) L.Visconti, remdamasis tikru juostos rodymo anglų karališkuosiuose rūmuose faktu, su gražiai ironija atsakė: „Jeigu, jūsų manymu, šis filmas įžeidžia dorovę, žinokite, kad apkaltinote amoralumu Anglijos karalienę.“
