2013 metais pasirodė „tikrais įvykiais“ paremta biografinė drama „Laiškai Sofijai“, kurioje su graudžiu patosu buvo pasakojama apie genialų dailininką ir kompozitorių Mikalojų Konstantiną Čiurlionį.
Antrasis istorinės tematikos pasvaičiojimas apie holokaustą – „Gitel“ – net nebuvo parodytas.
Trečiąjį vargo produktą, skirtą lemtingiems 1991-ųjų Sausio įvykiams atminti, – vaidybinę juostą „Mes dainuosim“ platintojai vis dėlto ryžosi pristatyti publikai.
Keista, tačiau nei spaudos konferencijoje, nei filmo premjeroje režisierius nedalyvavo. Galbūt vis dėlto suvokė, jog negalima daryti parodijos iš kruvinų įvykių ir apsimesti, kad nesupranti, ką darai.
Dialogai skamba idiotiškai
Nuo pirmųjų „Mes dainuosim“ kadrų žiūrovus užgriūva keista fantasmagorija, kurią vadinti filmu būtų pernelyg netikslu.
Tarytum kažkokia pikta dvasia būtų davusi kamerą atsitiktiniam praeiviui, zujančiam su turistiniu lankstinuku po Vilniaus gatves, ir prigrasinusi nufilmuoti, kaip beginkliai žmonės atsilaikė prieš sovietų kariuomenę, tankus ir apgynė šalies Nepriklausomybę.
Nors turistas nieko nežino nei apie svetimo krašto istoriją, nei apie kiną, sukandęs dantis imasi vykdyti jam paskirtą užduotį. Šiek tiek pasiskaito apie Lietuvos okupaciją, Televizijos bokšto šturmą, susiranda likusią archyvinę medžiagą ir pasikviečia keletą aktorių paskaityti paskubomis užrašyto teksto.
Nesvarbu, kad ta nesuprantama lietuvių kalba deklamuojami dialogai skamba idiotiškai ir aktoriai nelabai žino, ką jiems veikti kadre. Jei nežinai, ką veikti, raudok arba blaškykis. Juk perversmas, suirutė, ką čia dar sugalvosi!
Liejasi gailios ašaros
Turistui kiek atidžiau patyrinėjus Lietuvos žemėlapį paaiškėjo, kad šioje šalyje yra ne tik Vilnius, bet ir Kaunas, Klaipėda, Visaginas, Medininkai... Pasirodo, ir iš ten žmonės važiavo ginti parlamento.
Užduotis tampa kiek sunkesnė, bet nieko – reikia tik padidinti raudančių ir besiblaškančių personažų skaičių. Taip fantasmagorijoje atsiranda net penkios šeimos, lyg ir susijusios su tragiškais 1991-ųjų Sausio įvykiais.
Jų pasiryžimą vykti į sostinę būtina iš anksto aplaistyti gailiomis ašaromis. Ir rypauja moteriškės, priekaištauja, kad jų sūnūs ir vyrai ruošiasi galvą guldyti už Tėvynę. Juk geriau saugiai tūnoti tarp nusidėvėjusių baldų ir nelįsti į politiką.
O kad jaunimas nusiteikęs kelti revoliuciją, tai su neslūgstančiomis aimanomis, vis kartojant: „Nevažiuok! Juk pražūsi!“ motinoms ir žmonoms tenka sekti iš paskos.
Operatorius neišgelbėjo filmo
O Vilniuje išskirtinai ramu ir tuščia, tik Konservatorijos dėstytoja vaikšto gatvėmis su dingusio vyro nuotrauka rankoje.
Šiaip taip į sostinę atidardėję herojai irgi nusprendžia surasti vieni kitus. Laimei, šiame pasimetėlių chaose pasitaikė profesionalus operatorius Dmitrijus Gribanovas.
Jis užfiksavo plastiškus vaizdus, iš įvairių pusių nufilmavo Televizijos bokštą, tarytum sugaudė sustabarėjusius personažus. Priartino jų veidus, tačiau kamera negailestingai išdavė be atvangos skleidžiamą melą.
Neaišku, kaip ištežę, tik savęs besigailintys menki žmogeliai ėmė ir iškovojo laisvę. Matyt, pasisekė.
Sukelia pasibaisėjimą
Neįtikėtinai subanalintą temą, neturinčią nieko bendra nei su istorine, nei su menine tiesa, šiek tiek pagyvino autentiška archyvinė medžiaga.
Būtent dokumentiniai kadrai tapo įdomiausi – jie liudija ryžtą ir susitelkimą, kai Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio kvietimu minios žmonių rinkosi į Nepriklausomybės aikštę.
Tie kadrai dar atskleidžia įtampą, kai Sovietų Sąjunga skelbė vis naujus ultimatumus ir galiausiai pasiuntė karinius dalinius su šarvuočiais.
Jie taip pat be žodžių perteikia skausmą, kai tėvams teko laidoti žuvusius savo vaikus, o Lietuvai – didvyrius. Dėl tų ypatingų akimirkų gal ir verta kentėti itin žemo lygio televizinę publicistiką su vaidybiniais intarpais.
Žinoma, tie intarpai erzina, ypač kai nevykusiai bandoma inscenizuoti Televizijos bokšto šturmą arba finale persikeliama į šiuos laikus.
Neišvengiama ir makabriškų scenų, iš arti rodant sužalotus mirusiųjų veidus su prasimerkusiomis akimis.
Tai tikriausiai turėtų sukrėsti visko mačiusius žiūrovus, bet sukelia tik pasibaisėjimą. Turistaujantis režisierius pademonstravo ne tik intelektualinį, emocinį neįgalumą, bet ir nepagarbą mūsų laisvės gynėjams.
Nežinia, ar jų artimieji žiūrės šį filmą. Tarp blizgių, plačiai besišypsančių vietinės reikšmės žvaigždučių, noriai pozuojančių fotografams, jų nebuvo matyti.
Juolab kad 1991-aisiais žmonės ėjo prie parlamento, Televizijos bokšto, Spaudos rūmų ne tam, kad papozuotų prieš kameras ir atsirastų perkamiausių žurnalų viršeliuose.
Bet prie butaforinio kičo pripratusiems veikėjams suvokti šį faktą tikriausiai pernelyg sunku.
Britų režisierius drąsa pralenkė lietuvius
* „Mes dainuosim“ žiūrovų priekaištus, kad R.Mullano (nuotr.) filme per daug patoso, herojai plokšti, primenantys emblemas, o ne gyvus žmones, prodiuseris A.Dvinelis atrėmė teiginiu, jog tai ne veiksmo filmas, kurį žiūrovai žiūri kramsnodami kukurūzų spragėsius, o savotiškas paminklas Sausio 13-osios įvykiams, už laisvę kovojusiems ir gyvybę paaukojusiems žmonėms.
* Kodėl paminklą ėmėsi statyti ne lietuviai, o britas? Kūrybinės komandos narių nuomone, Lietuvos režisieriai daugiau nei du dešimtmečius bijojo šios temos. „Visi bijojo kurti tokios tematikos vaidybinį filmą. Kam nors reikėjo paleisti šią mašiną. Režisierius britas, gyvenantis kitoje aplinkoje, į tuometę padėtį galėjo pažvelgti kitomis akimis“, – teigė „Mes dainuosim“ operatorius D.Gribanovas.
* Filme vaidinančio aktoriaus D.Petkevičiaus įsitikinimu, kūrinys pasirodė vietoje ir laiku. „Mums visiems verta permąstyti anų laikų įvykius, pamatyti save ir neužmiršti to, kas įvyko. Dabar politinis kontekstas toks, kad pats laikas kalbėti apie laisvę, jos kainą“, – sakė jis.
* Filmavęsis scenoje su tanku aktorius prisipažino: „Net žinant, kad tai netikra, buvo nejauku. Tai taip subtilu, kai tavo partneris tankas. Kai prie jo stovi, emocijos dvigubėja, trigubėja. Tegaliu įsivaizduoti, ką anuomet jautė žmonės, kiek vidinės jėgos turėjo turėti.“
