Filme „Mes dainuosim“ jaunos, gyvenimo džiaugsmu trykštančios Agnės vaidmenį atliko 23 metų Aistė Diržiūtė. Dar gruodį buvo paskelbta, kad ši jauna aktorė gavo kvietimą dalyvauti prestižinėje naujų talentų programoje „European Shooting Stars“ (jos alumnų gretose – tokie aktoriai kaip Danielis Craigas, Danielis Brühlis, Carey Mulligan ir kiti). Prieš pat „Mes dainuosim“ premjerą A.Diržiūtė papasakojo apie savo heroję, Sausio 13-osios reikšmę ir kvapą gniaužiančius planus.
– Filme „Mes dainuosim“ įkūnijote linksmo būdo merginą Agnę. Papasakokite, kokia ji, ką filme veikia?
– Filme „Mes dainuosim“ matysime keleto šeimų istorijas 1991 metų sausio įvykių fone. Bandėme pajusti ir suvaidinti, ką žmonės veikė sausio 13-ąją, kaip ši diena paveikė jų gyvenimą. Mano suvaidinta Agnė – dar tik bręstanti moteris, trykštanti gyvenimo džiaugsmu, pavasaris su visais jo atributais! Ji – be patirties. Ji laisva, drąsi, savarankiška, aktyvi.
Mano suvaidintam pavasariui svarbiausia yra meilė. Agnė iki pat širdies gelmių įsimylėjusi. Ne sausio įvykiai ją priverčia iškeliauti iš namų, o meilė. Ji atseka paskui mylimąjį Marių (vaidino Šarūnas Zenkevičius. – Red.) iš Kauno į Vilnių ir suranda jį, besišildantį prie parlamento laužų. Agnė žino viską, kas vyksta, jos mama yra aktyvi Sąjūdžio narė. Tačiau, kalbant atvirai, merginai nelabai tai rūpi, jai svarbu, kad mylimasis šalia. Agnei įdomu dalyvauti, būti kartu, kovoti, dainuoti, jausti vienybę, tačiau tikrąją įvykių vertę ir svorį ji pajus tik tuomet, kai visa tai ją palies asmeniškai. Filme žiūrovai išvys, kokia moterimi tapo ta pavasarinė vėjavaikė.
– Ar Agnė panaši į jus? Kuo?
– Manau, kad visos dorybės ir nedorybės, teigiamos ir neigiamos savybės yra kiekviename mūsų. O kalbant apie Agnę, taip, aš daug jos turiu (ar ji daug manęs turi). Tik mano gyvenimo džiaugsmas dabar jau nuspalvintas patirties. Vis dėlto laisvės ir lengvumo iš manęs, tikiuosi, niekas neatims. O meilė... Meilė ir polėkis visada laiko mane savo glėbyje.
– Ar teko pačiupinėti filmavimo aikštelėje buvusį tanką, pasidairyti į karinę techniką?
– Pasidairyti, pačiupinėti teko, bet nesusidraugavau. Gąsdinantis dalykas ta karinė technika.
– Koks buvo jausmas grįžti beveik 25 metus į praeitį?
– Grįžome į laikus, kai mano pačios buvimas egzistavo tik tėvų mintyse. Buvo keista ir įdomu, nes aš jau nepriklausomybės laikų vaikas. Aš gimiau jau laisvoje Lietuvoje, Lietuvoje be tankų, o prie to labai prisidėjo visi žmonės, buvę prie televizijos bokšto, prie Seimo rūmų sausio 13-ąją. Viena yra išmanyti istoriją, skaityti ir žinoti faktus, kas vyko 1991-aisiais, o kas kita – pabandyti įsigyventi į tas dienas. Vaidinti atsiribojus nuo žinojimo, kad bus aukų, be suvokimo, ką tai atneš Lietuvai. O „pabuvusi“, nors ir fiktyviai, prie bokšto, prie parlamento, šaldama, dainuodama, dar labiau ėmiau vertinti ir gerbti ten dalyvavusius žmones
– Kokie liko prisiminimai iš filmavimo? Galbūt buvo ypač įsimintinų akimirkų?
– Stingdantis šaltis ir bendrystė. Šaltis, kai vėjas kiaurai smelkiasi per kelis sluoksnius rūbų, o kojų pirštai visai sustingę baltuose „Puma“ sportbačiuose. Kostiumų dailininkė Agnė Rimkutė labai tiksliai atkūrė anų laikų aprangą! O komanda be dejavimų dirbo, palaikė vieni kitus ir kūrė! Ir dainos įsiminė. Ypač gerai pamenu, kaip mes, aktoriai, vidury nakties prie televizijos bokšto laukdami scenos mokėmės ir prisiminėme „Mažam kambarėly“ ir kitas dainas, dainuotas sausio 13-ąją. Ir vis dainavome, dainavome! Juk ir filmas vadinasi „Mes dainuosim“. Kalbant labai asmeniškai, man buvo labai įdomu pamatyti save 20 metų vyresnę.
– Kokius jausmus jums pačiai kelia Sausio 13-oji? Ką apie šiuos įvykius jums pasakojo tėvai?
– Gimiau laisvoje Lietuvoje, tad Sausio 13-oji man yra dėkingumas ir pagarba. Mes ieškome herojų kažkur toli, o jie visi čia pat. Tėvai pasakojo, kai pradėjau domėtis, kodėl sausio 13 diena kalendoriuje žymima raudonai. Pasakojo apie baimę ir neužtikrintumą dėl ateities. Esu tikra, kad niekas nesugebės tiksliai papasakoti to, kas vyko, kokių jausmų ir emocijų buvo pripildyta atmosfera, išskyrus pačius dalyvius.
– Kaip vertinate kūrėjų norą šią Lietuvai svarbią datą įamžinti vaidybiniame filme?
– Teigiamai. Man patinka, jog istorinis įvykis atskleidžiamas per paprastų žmonių, juk tokie ir dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose, gyvenimą, jų emocijas, jausmus ir išgyvenimus.
– Gruodį buvo paviešinta, kad buvote pakviesta dalyvauti programoje „European Shooting Stars“. Artėja „Berlinale“, ką veikiate šiomis dienomis, kokie jūsų lūkesčiai, kaip ruošiatės kelionei?
– Mano metų pradžios trejetukas išties įkvepiantis: „Mes dainuosim“ premjera Lietuvoje; po truputį daugiau nei savaitės – „Sangailės“ pasaulinė premjera Sandanso kino festivalyje; aš šalia kitų devynių talentų „European Shooting Stars“ vasario pradžioje. Tuoj raudonasis kilimas „Vingyje“, skrydis į JAV, kelionė į Berlyną. O kas po to? Nežinia, bet man patinka nežinoti.
Visko tikiuosi ir kartu nieko nesitikiu. Nepametu galvos, nes nei laiko, nei polinkio į tai lyg ir neturiu, o jei ir pamesčiau, artimieji tuoj viską sudėliotų į vietas. Šiuo metu ruošiuosi egzaminams, šie metai – mano baigiamieji Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vaidinu spektakliuose, puoselėju ir stiprinu savo vidų knygomis ir filmais, kaupiu jėgas, mąstau ir myliu.
* * *
2014-ųjų žiemą skirtingose Lietuvos vietose nufilmuotoje juostoje „Mes dainuosim“ žiūrovai išvys aktorius Liubomirą Laucevičių, Taurą Čižą, Agnę Sunklodaitę, Ramunę Skardžiūnaitę, Perlių Vaisietą, Darių Petkevičių, Dovilę Karaliūtę, Aistę Diržiūtę, Šarūną Zenkevičių ir kitus.
Naujasis lietuvių kovai už nepriklausomybę ir 1991-ųjų sausio 13-tosios aukoms atminti skirtas režisieriaus Roberto Mullano filmas „Mes dainuosim“ Lietuvos kino teatrus pasieks sausio 13 dieną.
Filmo „Mes dainuosim“ anonsas
