Aktorius D.Suchet norėjo, kad seklio E.Puaro mirtis nebūtų saldi

Apie tai D.Suchet ir pasakoja savo knygoje „Puaro ir aš“. Lrytas.lt pateikia knygos ištrauką, kurioje aktorius atskleidžia jausmus, kurie jį apėmė atėjus laikui atsisveikinti su Erkiuliu Puaro.

Lauke drėgnas, šaltas lapkričio penktadienio rytas, o aš jaučiuosi senas, labai senas – toks senas, kad, tiesą sakant, stoviu ant mirties slenksčio. Numečiau du stonus (Didžiosios Britanijos svorio vienetas, lygus 6,35 kg, - vert. past.) svorio, veidas įgijo seno pergamento atspalvį, o rankų oda tapo šiurkšti lyg grublėtas žmogaus nagas.

Guliu mirties patale, apklostytas standžiomis baltomis medvilninėmis antklodėmis, taip, kad iš viso mano kūno matyti tik rankos ir veidas.

Netrukus unikalusis Agathos Christie detektyvas iš Belgijos Erkiulis Puaro, beveik ketvirtį amžiaus buvęs neatsiejama mano kaip aktoriaus gyvenimo dalimi, išleis paskutinį atodūsį. Šį detektyvą vaidinau ne mažiau kaip šešiasdešimt šešiuose televizijos filmuose ir netrukus su juo atsisveikinsiu amžiams.

Atvirai sakant, tai vienas sunkiausių kada nors mano daliai tekusių išgyvenimų, nors esu, suprantama, tik vaidmenį atliekantis aktorius.

Puaro mirtis ištiks „Pinewood Studios“ filmavimo su garsu A paviljone, Bakingamšyre, maždaug dvidešimt mylių į šiaurės vakarus nuo Londono, vienuoliktą šio lapkričio ryto valandą, ir aš stoviu šią akimirką didžiulės aidžios scenos viduryje filmuojant „Uždangą“ (Curtain), paskutinę Puaro bylą, kur jis ir pasitiks savo mirtį.

Mane supa milžiniškomis lempomis ir švytuojančiomis mikrofonų gervėmis nešina kūrybinė devyniasdešimties žmonių grupė: grimuotojos ir kirpėjos, vyriausiasis operatorius, dvi kameras į mane nukreipę operatoriai, žmogus su pliauške ir, be abejo, talentinga jauna režisierė Hettie Macdonald.

Įkopusi į antrą ketvirtos dešimties pusę Hettie yra viena subtiliausių, tačiau kartu ir stipriausių režisierių Britanijoje, gebanti tiek nustebinti auditoriją, tiek pakerėti aktorių komandą. Jos 2007 metais režisuotas „Mirksnis“ (Blink) buvo pavadintas „visų laikų baugiausia“ britų televizijos serialo „Daktaras Kas“ (Doctor Who) serija, tačiau šiandien ji čia yra ne tam, kad gąsdintų: dabar Hettie turi vadovauti įžymaus pramanyto detektyvo, šlove prilygstančio savo kolegai Šerlokui Holmsui ir milijonams žmonių visame pasaulyje suteikusio lygiai tiek pat džiaugsmo, paskutinėms akimirkoms.

Dėl to ore tvyro liūdesys. Negirdėti įprastinių filmavimo grupės šmaikštavimų ir juoko. Mūsų mylimas belgas miršta, ir visiems sunku su tuo susitaikyti. Užvaldyti jausmų visi stebi mano – tiksliau, mano vaidinamo Puaro – atsisveikinimą su pasauliu.

Tačiau tai nutiks ne iškart. Prieš baigiamąjį epizodą bus filmuojamos dar dvi scenos, ir abiejose dalyvaus tik du veikėjai – Puaro ir jo senas artimas bendražygis kapitonas Heistingsas, vaidinamas mano gero bičiulio Hugh Fraserio.

Filmavimo aikštelėje nuaidi garsus skambutis, pranešantis, kad tuoj būsime filmuojami. Kai kameros įsijungia, mano draugas paklausia, kaip laikausi.

– Vis dar nemiręs, – sumurmu bandydamas kiek pajuokauti.

Bet Puaro nesijuokia. Angina užgula jam krūtinę ir priverčia užsikosėti, o Heistingsas nuo stalo, stovinčio prie lovos, paduoda stiklinę vandens.

Visad ištikimas seklio pašaukimui Puaro bando bičiuliui padėti perprasti nusikaltimą, įvykdytą Stailse jiems tenai būnant. Bet – kaip turbūt ir galima tikėtis – paaiškinimo Heistingsas iki galo nesupranta.

– Kodėl jūs viską taip apsunkinate? – klausia jis beviltiškai. – Aš ir taip visiškai sutrikęs.

Melancholišku balsu Puaro paliepia jam nesijaudinti ir eiti pusryčiauti. Beliko tik „palaidi galai, kuriuos reikia surišti“.

Mano senasis bičiulis tyliai palieka filmavimo aikštelę, o aš, tebegulėdamas lovoje, atsidūstu.

Kai skambutis praneša, kad scena nufilmuota, niekas nepajuda iš savo vietos. Nesigirdi beveik jokio garso. Kiekvienas čia esantis žino, kad prie pabaigos artėja visa televizijos epocha, vienas iš ilgiausiai rodytų serialų, kuriame tas pats aktorius atlieka pagrindinį vaidmenį. Su manimi dirbantys vyrai ir moterys palaiko mane kaip įmanydami, bet visi žinome – nuo tiesos nepabėgsi.

Šalia filmavimo aikštelės, greta garso režisieriaus, sėdi mano žmona Sheila ir žiūri nufilmuotos scenos įrašą. Ji pirmą kartą atėjo į šios serijos filmavimą, nes geriau nei kas kitas žino, kaip man bus sunku atsisveikinti su mažuoju belgu, su mumis gyvenusiu nuo 1988 metų.

Atsargiai atsikeliu iš lovos ir užsimetęs chalatą nužengiu nuo paviljono viduryje įrengtos nedidelės filmavimo aikštelės. Sheila mane apkabina. Paeiname į šalį nuo žmonių, susispietusių aplink filmavimo aikštelę ir ruošiančių ją kitai scenai – scenai, kurioje Puaro ištars Heistingsui paskutinį sudie. Stovime vienas kitą apkabinę, nes išties nėra ko pasakyti.

Prieina grimuotojos patikrinti mano rankų odą sendinančių apmovų ir įsitikinti, kad atrodau „nuostabiai prastai“, kaip mėgsta sakyti Hettie.

Atvirai kalbant, iš tikrųjų jaučiuosi nuostabiai prastai – esu persišaldęs. Regis, ir aš visada pasigaunu užkratą, kai jis pakerta Puaro, – keista, bet taip buvo daugelį metų. Įdomu, ką apie tai pasakytų daktaras Freudas? Kartą vaidinau jį šešių dalių BBC televizijos seriale ir netgi „miriau“ ant kušetės, atgabentos į filmavimo aikštelę iš jo namų Hampstede, – bet anos mirties su šia nepalyginsi. Šioji – artimo bičiulio.

Su Puaro buvau metai iš metų, tad jį prarasti beveik neįsivaizduojamai skaudu.

Tačiau kai vėl žengiu į filmavimo aikštelę, žinau, kad iš galvos turiu išmesti viską, bet kokį jausmą. Privalau susitelkti į tai, kas netrukus nutiks mano senam draugui, ir man.

Paskutinės Puaro bylos scenarijų parašęs britų dramaturgas ir scenaristas Kevinas Elyotas scenai, kurioje Puaro taria atsisveikinimo žodžius Heistingsui, parinko iškart užvaldantį Chopino Preliudo Nr. 15 D minor, žinomo kaip Lietaus lašų preliudas, fragmentą. Ir dabar Hettie paprašo, kad jis būtų paleistas studijoje. Mus užlieja švelnūs, liūdni akordai ir dar labiau sustiprina širdis užgulusį sielvartą.

Muzika nutyla ir aš laukiu skambučio, pranešiančio, kad tuoj pradėsime filmuoti. Paprašau kelių akimirkų tylos, kad mudu su Puaro galėtume ramiai susikaupti. Paskui turėsiu pakelti pirštą – tai bus ženklas paleisti muziką ir įjungti kameras, o Hettie sumurmės: „Veiksmas.“

Atsigulęs nusprendžiu kvėpuoti ne itin giliai ir šitaip pabrėžti Puaro kovą dėl gyvybės, be to, noriu atskleisti, kas jam kelia nerimą. Jį juk kamuoja ir baimė: viename baigiamosios istorijos epizode jis klausia savęs, ar Dievas tikrai atleis už tai, ką padarė, – kaip ir kiekvienam geram katalikui, šis klausimas jam kelia didelį susirūpinimą.

Puaro suvokia, kad artėja mirtis, tačiau nežino, kada ji pasirodys, nes laukti kito krūtinės anginos priepuolio – tai lyg laukti traukinio: jis gali pasirodyti netikėtai, staiga užgniaužti kvėpavimą ir atimti kalbą, o paskui – ir gyvybę. Pirmą kartą gyvenime Puaro negali valdyti aplink jį besirutuliojančių įvykių. Jis vėl tampa paprastu mirtinguoju.

Savaičių savaites mintyse svarsčiau, kaip Puaro jaustųsi paskutinėmis gyvenimo akimirkomis, bet iki galo tai suvokiau tik maždaug prieš mėnesį, atvykęs išbandyti paskutinio filmo grimo ir kostiumų. Tuomet pirmą kartą man ant veido nupiešė seno žmogaus raukšles ir rankas pasendino apmovais, pirmą kartą atsisėdau į neįgaliojo vežimėlį, kuriuo man teks naudotis šioje serijoje, pirmą kartą emociškai pajutau, kad Puaro netrukus mirs.

Tapo aišku, kad mano ir Puaro santykiai artėja prie pabaigos. Ir kai aplankiau bičiulį daktarą norėdamas sužinoti, kaip mano mažasis belgas jaustųsi įveiktas krūtinės anginos, – kad galėčiau visa tai kuo tikroviškiau perteikti ekrane, – iš tiesų pajutau gerkle kylant gniutulą.

Dabar, kai paprašiau tylos norėdamas praskaidrinti protą prieš atsisveikinimo su Heistingsu sceną, šios mintys vėl apniko. Mudviejų laukė sunkus išbandymas. Per beveik tris dešimtmečius trukusį filmavimąsi tapome tokie artimi, kokie tik begali būti pramanyti draugai. Man tai tarytum ilgos santuokos pabaiga, kai stipresnysis partneris miršta, o antrasis, priklausomesnis, lieka vienišas.

Duodamas ženklą pradėti filmuoti pakeliu pirštą, ir bene pirmieji žodžiai, Puaro sakomi senajam bičiuliui, yra šie:

– O, Heistingsai, kartais jūs lyg vaikas, toks nekaltas, toks patiklus...

Bet, nelaukdamas, kol jis pratęs mintį, prie lovos stovintis Heistingsas taria:

– Klausykit, senas drauguži, jūs atrodote siaubingai. Gal man vertėtų pakviesti daktarą?

Puaro padvejoja, paskui kosėdamas atsako:

– Ir ką gero tai duotų? Ne, mano drauge, nuo likimo nepabėgsi. – Trumpam nutylu, nes kita teksto eilutė užčiuopia pačią ilgametės Puaro draugystės su Heistingsu esmę ir yra jo požiūrio į gyvenimą pagrindas. – Žinote, aš visada stengiausi daryti geriausia, kas buvo mano galioje. Jūs tuo tikite?

– Kaip galėčiau netikėti?

– Ką manote, ar Dievas man atleis?

– Žinoma, atleis. Jūs geras žmogus, geriausias vyrukas, kokį teko pažinti.

Gulint lovoje ir žvelgiant į žmogų, su kuriuo tiek daug metų dirbau petys į petį, mano širdį užliejo jausmai, bet vis dėlto sugebėjau ištarti nuostabią Kevino Elyoto parašytą eilutę:

– O, mano širdis plūsta krauju pagalvojus apie jus, mano vargšas, vienišas Heistingsai.

Po akimirkos per paviljoną nuvilnija Chopino muzika ir emocijos suvirpina net tvirčiausias širdis.

– Cher ami (Brangus drauge, - pranc.), – šnabždu Heistingsui. – Dabar eik. Leisk man ilsėtis.

Tačiau net paskutinėmis gyvenimo akimirkomis Puaro lieka didis detektyvas, tad aš, nutaisęs kiek stipresnį balsą, sakau:

– Žinote, tai nebuvo savižudybė. Tai buvo žmogžudystė.

Chopino muzikai dar pagarsėjus Heistingsas išeina, o kai durys užsidaro, Puaro dar kartą sušnabžda: „Cher ami.“

Muzika garsėja, o kai skambutis praneša apie scenos pabaigą, staiga nutyla. Šį kartą tyla užkloja filmavimo aikštelę tarytum įkapės.

Sėdėdama šalia garso režisieriaus, mielojo Andrew Sissonso, tokią daugybę kartų dirbusio prie mūsų serialo, Sheila tyliai verkia, o jis jai tykiu, maloniu balsu sako: „Nemaniau, kad bus taip jausminga.“

Mano vairuotojas Seanas O’Connoras žiūri scenos įrašą ašarodamas, kaip ir Peteris Hale’as, pastaruosius keturiolika metų buvęs mano dubleriu, nors mes iš pažiūros visiškai nepanašūs. Netoliese sėdinčios grimuotojos ir montažininkės taip pat šluostosi akis.

Buvo nepaprasta matyti tokį visus apėmusį jausmingumą. Nieko panašaus nebuvau patyręs per visą savo karjerą.

Bet mudu su Hettie nutariame nesiblaškyti. Žinome, kad dar liko truputis kelio, kurį turime nueiti, ir kad reikia tai padaryti anksčiau, nei galėsime sau leisti apsipilti ašaromis. Kaip aktorius žinojau, kad neturiu tapatintis su vaidmeniu, privalau perprasti jį, pasinerti į jį, bet neprarasti budrumo. Antraip tai, ką darau, nebus išties tikra, o aš šito niekada neleisiu.

Hettie paprašo filmavimo grupės parengti sceną, kur Puaro išleidžia paskutinį atodūsį, ir aš jaučiuosi be galo laimingas, kad kaip tik ji yra režisierė. Sykį mes jau esame kartu dirbę – kūrėme dviejų valandų trukmės filmą pagal damos Agathos romaną „Mėlynojo traukinio paslaptis“ (The Mystery of the Blue Train), – ir aš labai norėjau, kad paskutinėje Puaro byloje šalia manęs būtų kaip tik Hettie, mat jai labai patinka šis personažas.

Tikėjau, kad jos jautrumas ir meistriškumas bus į naudą paskutinei mažojo belgo istorijai, be to, žinojau, kad galėsiu ja pasikliauti visu šimtu procentų, o tai man nepaprastai svarbu.

Kol Hettie ir komanda ruošiasi, palieku filmavimo aikštelę. Mano aprengėja Anne-Marie Digby paduoda chalatą ir mudu su Sheila nužingsniuojame į vieną atokesnių kampų pasikalbėti. Kita scena labai svarbi. Turime ją perteikti tinkamai, nes nenoriu, kad Puaro mirtis būtų sentimentali, – noriu ją parodyti kuo tikroviškiau. Noriu, kad žiūrovai suprastų, jog jis stengiasi išlaikyti savitvardą, kad jam imant rožinį ir prašant Dievą atleidimo kiekvienas filmo kadras būtų tikroviškas.

Visa komanda kaip įmanydama stengiasi man padėti. Suvokiu, jog man be galo pasisekė, kad šalia yra šie žmonės, ir pasižadu kito pirmadienio popietę, po savaitgalio poilsio, kai galiausiai būsime baigę filmuoti, jiems tai pasakyti.

Sheila palydi mane atgal į filmavimo aikštelę ir aš vėl įsitaisau lovoje. Esu vienintelis kitos scenos aktorius, abi kameros pastatytos taip, kad galėtų paskutines Puaro gyvenimo akimirkas stebėti iš skirtingų kampų.

Tekstas sunkumų nekelia. Jis labai paprastas: „Atleisk man, atleisk...“

Manęs laukia iššūkis – ši scena turi būti jaudinanti, tačiau ne melodramatiška. Bet kartu noriu kiekvieną žiūrovą, nesvarbu, iš kurio pasaulio krašto jis būtų, įtikinti, jog mirti nėra lengva ar malonu. Nenoriu, kad Puaro mirtis būtų saldi.

Vėl nuaidi skambutis, pranešantis, kad scena pradedama. Ir šįsyk pasakau, kad pakelsiu pirštą duodamas ženklą, jog esu pasiruošęs. Tuomet, ir tik tuomet, Hettie palieps filmuoti.

Galiausiai aš pasiruošęs, ir ji duoda nurodymą. Per vargus siekiu ant naktinio staliuko gulinčio rožinio, ir tai darant erdvė prisipildo mano sunkaus kvėpavimo.

Nenoriu šios scenos vaidinti daugiau nei vieną kartą. Taigi visa savo esybe susitelkiu, kad suvaidinčiau taip, kaip reikia. Esu čia tam, kad tarnaučiau damos Agathos Christie sukurtam Erkiuliui Puaro, ir niekur kitur ši tarnystė negali būti tokia svarbi kaip tariant paskutinius jo žodžius. Sunkūs atokvėpiai, regis, nebevaldomi, kai Puaro sako: „Atleisk man, atleisk“, ir tiesia ranką paguodą žadančio rožinio link.

Laimei, regis, pavyko. Hettie sušunka: „Nufilmuota“, ir skambutis pažymi šio vieno vienintelio dublio pabaigą.

Šį drėgną, pilką lapkričio penktadienį belieka nufilmuoti vieną sceną – kai Heistingsas randa Puaro mirusį. Ir šį kartą esu tvirtai apsisprendęs, kad scena neturi būti saldi. Nemanau, kad Puaro tą akimirką turėtų atrodyti taip, lyg miegotų. Noriu, kad žiūrovai matytų, jog jis kentėjo, tačiau kartu nebūtų pernelyg baisu. Hettie ir Sheilos paklausiu, ką jos apie tai mano, bet širdyje žinau, kad nenoriu, jog Puaro mirtis atrodytų pernelyg sentimentali. Tai nebūtų teisinga personažo, kurį vaidinau ir gyniau daugybę metų, atžvilgiu.

Dabar šiek tiek po šeštos vakaro, ir filmavimo grupė ima jausti nuovargį, žinoma, ir aš pats. Filmuojama jau dvidešimt antrą dieną, per tą laiką turėjome tik po vieną laisvadienį kai kuriais savaitgaliais, o šiandienės emocijos nuovargio naštą tik dar labiau pasunkino. Tai matau aplinkinių žmonių veiduose.

Kad ir koks būčiau pavargęs, dėl vieno esu visiškai tikras: noriu, kad Sheila filmavimo aikštelėje prisidėtų prie mudviejų su Hettie ir aš išgirsčiau jų abiejų nuomonę, koks turėtų būti aptiktas miręs Puaro. Man pačiam norisi, kad jis atrodytų taip, tarytum būtų kovojęs su baugia mintimi, jog galbūt nesama atpirkimo. Mirti ne visada taip lengva, kaip rodoma filmuose.

Nuaidi skambutis ir vėl stoja tyla. Šioje scenoje niekas nekalba, Heistingsas tiesiog atlapoja duris ir pamato sujauktuose pataluose tysantį bedvasį Puaro kūną.

Tai turi būti tikra. Mano manymu, kaip tik toks turi būti kiekvieno aktoriaus siekis, kad ir kokį vaidmenį jis atliktų. Kad ir kas nutiktų, privalai likti ištikimas savo personažui. Nenoriu, kad manojo Puaro mirtis būtų daili ir sterili, nufilmuota lyg per švelnų beveik permatomą audinį, aptraukiantį ją romantiška ūkana. Noriu, kad jis mirtų taip, kaip, viliuosi, mano padedamas gyveno, – kaip tikras, išskirtinis žmogus.

Kai Hugh įsiveržia į kambarį, kuriame guliu nejudėdamas, priglaudęs kairį skruostą prie pagalvės, dešinę ranką ištiesęs skersai krūtinės, iš jo veido matau, kaip jam sunku vaidinti šią sceną. Jis taip pat praranda kažką artima – draugą, su kuriuo televizijos filmuose vaidino daugiau kaip 120 valandų, šalia kurio praleido daugiau kaip pusę savo kaip suaugusio žmogaus gyvenimo.

Hettie filmuoja kaip įmanydama trumpiau – tiesiog stambiu planu užfiksuoja, kaip į kambarį įpuola Hugh ir išvysta Puaro mirusį. Niekas šioje mažojoje filmavimo aikštelėje, įskaitant Hugh, Sheilą ir mane, nenori to daryti bent akimirka ilgiau, nei būtina. Diena buvo bjauri, ir mes norime, kad ji pasibaigtų.

Štai ir viskas. Hettie sušunka: „Nufilmuota“, pasigirsta skambutis, ir mūsų šiandienis darbas baigiasi.

Grįžtu į man skirtą prie garso įrašymo paviljono pastatytą vagonėlį ir jaučiuosi visiškai sutrikęs. Mudu su Sheila ketiname savaitgaliui vykti namo, tačiau negaliu rasti sau vietos. Nepajėgiu nei nusėdėti, nei stoviniuoti, tad imu žingsniuoti po vagonėlį. Kai galiausiai grįžtame namo, vis dar negaliu nurimti. Nežinau, noriu valgyti ar ne, noriu išeiti ir susitikti su draugais ar tiesiog pabūti namie.

Galiausiai abu likome namuose. Bet sunkiausia buvo tai, kad, nors Puaro jau miręs, pirmadienio rytą turėsime grįžti į „Pinewood“ studiją filmuotis dvidešimt trečią – paskutinę – dieną. Kad ir kaip stengiamės išmesti iš galvos mintis apie ateitį, ji lyg tamsus debesis kabo virš mūsų visą savaitgalį.

Pirmadienį išaušta dar viena niūri, dulksnota diena, ir aš turiu dalyvauti filmuojant paskutines „Uždangos“ akimirkas, o jos gyvybiškai svarbios, nes Puaro laiške, kurį Heistingsas atplėšia prabėgus keturiems mėnesiams po bičiulio mirties, atskleidžiama su žmogžudystėmis susijusi paslaptis, gaubusi jų paskutines dienas Stailse.

Negaliu sau leisti atitrūkti nuo vaidmens, tačiau visiškai netikėtai, sėdėdamas prie rašomojo stalo sceniniame detektyvo miegamajame, vėl pajuntu mažytį džiaugsmą, visad siejusį mane su Puaro.

Rašau laišką Heistingsui, kad paaiškinčiau viską, kas nutiko, tačiau darau tai neįprastai, nes meninio apipavidalinimo skyrius sugalvojo sukurti Puaro rašyseną ir man pačiam nereikia rašyti žodį po žodžio. Atrodo, tarytum vaiduoklis būtų perėmęs mano gyvenimą.

Puaro laiškas yra savotiška išpažintis žmogui, kuris tiek daug jam reiškė ir su kuriuo tiek daug išgyveno. Paskutiniame kadre Puaro baigia laišką šiais žodžiais: „Ak, Heistingsai, mano brangus drauge, tai buvo geri laikai. Taip, tai buvo geri laikai, ir tebėra.“

Pasirašau „Erkiulis Puaro“, paskui bučiuoju rankoje laikomą kryžių ir paskutinį kartą pažvelgiu į kamerą.

Noriu, kad mano akyse žėrėtų kibirkštėlės – taip dažnai suteikdavau joms tokią išraišką vaidindamas mažąjį belgą. Šioje istorijoje ir taip užtektinai niūrumo; man svarbu užbaigti tuo, ką galėtum palaikyti šypsena.

Kai paskutinį kartą pažvelgiu į kamerą, prisimenu paskutinius Puaro žodžius, penktadienį ištartus Heistingsui:

– Cher ami, – sukuždėjau, kai jis paliko Puaro ilsėtis ir išėjo.

Šie du žodžiai man reiškė neįsivaizduojamai daug, kaip tik todėl juos pakartojau kiek vėliau, kai Heistingsas išžengė pro duris. Bet mano antrasis cher ami anoje scenoje buvo skirtas ne Heistingsui. Jis buvo skirtas mano brangiam bičiuliui Puaro. Aš atsisveikinau ir su juo, ir tai jaučiau visa širdimi.