Kine atmintis visai kitokia. Būdamas tam tikra atminties forma, jis teigia, jis prisimena kur kas objektyviau. Jis atsukamas, jis patikrinamas, jis įrašytas. Kita vertus, jis yra neišvengiamai fragmentiškas, prisiminti visą įvykių seką vaidybiniam kinui, meluojančiam laiką, tiesiog nepakeliama. Būtent todėl dvyliką (tikrų) metų aprėpiantis Richardo Linklaterio vaikystės/paauglystės prisiminimas yra toks stebinantis. Jis bando, tegul ir kapotai, dokumentalizuoti fikciją, kurioje laikas yra ir forma, ir tema.
Stengiuosi nepergirti, renku žodžius: „Vaikystė“ („Boyhood“) – neįkainojamos dvi su puse valandos ekrane. Tokios kuklios ir mažos, kaip kiekvieno kasdiena, tačiau sykiu kažkur giliau - didelės ir reikšmingos. Pustrečios valandos kompresuoto, ritmingo virsmo iš vaiko į vyrą, kuriame žiūrovas visada praranda herojų. Jo vardas Masonas ir jis buvo filmuojamas tuziną metų kartu su dar keliais sugrįžtančiais veikėjais, neįsivaizduojant, ar kasmetis susirinkimas įsiamžinti nebus paskutinis. Vos užėjęs už kampo Masonas išeina vyresnis. Uždaręs duris jas atidaro po metų. Dramatinė įtampa ten, kur šiaip jos kine nebūna.
Prieš tavo akis vaikai auga, bręsta, ūsuojasi, o suaugusieji tunka, raukšlėjasi, rimsta. Makiažą čia keičia kai kas įtaigesnio – ilgi metai nesimuliuoto laiko bėgimo.
Aktorių biologija sinchronizuojasi su kino juosta, scenarijus rašosi pats, siužetas atsiduoda atsitiktinumams. Ir kartu tai virsta filmu, kuriame viskas jautru ir sugaudyta. Tavo akys mirksi, nes tu negali patikėti, kad šitas lyg ir paprastas kūrinys tau taip pašiaušia plaukus ir blyksteli tavo paties gyvenimo pojūčius. Režisierius pasakoja, kad nesuplanuojamumas ir buvo filmo variklis – nežinoti, kas bus filmui, koks vaikas išaugs iš Masono, kur jis nuvairuos kūrinį.
Į pagalbą jis pasitelkė kelis inkarus: grubias scenarijaus kryptis, laiko elementus (daiktai, technika, popkultūrinės užuominos) ir tiems, kas seka muzikines bangas, filmo garso takelį, kuris lyg užkulisiuose pasislėpęs sufleris („čia „Vampire Weekend“ ir dabar tu esi 2008-uosiuose“) išduoda kintančius metus.
R.Linklateris žaidžia su laiku dar nuo „Prieš…“ trilogijos („Prieš aušrą“, „Prieš saulėlydį“, „Prieš vidurnaktį“), kurioje herojai kas devynerius metus susitinka ilgų, atvirų pokalbių. Juose savaip sensta ir „Vaikystės“ tėvas Ethanas Hawke’as, ir prancūzė Julie Delpy. Šie filmai yra broliški, bet skiriasi vienu svarbiu aspektu: „Vaikystė“ fiksuojama reguliariai, o „Prieš…“ yra koncentruoti pliūpsniai, laikas juose išryškėja tik už filmo ribų, žinant, kad jis pasirodo kas devynerius metus. Skiriasi ir poveikis.
Stebėdamas Masono ir aplinkinių evoliuciją, aš klausiu dviejų dalykų vienu metu. Pirmas: ar tai tikrai vaidybinis filmas iki galo, ar Masonas yra toks pats, koks jį kuriantis Ellaras Coltrane’as? Ar jis (Ellaras), žiūrėdamas į save, mato personažą (Masoną), ar savo paties gyvenimo kąsnius? Antras: ar filme esu ir aš, žiūrovas? Ar žiūrėdamas atsuku laiką atgal ir pasenstu dvylika metų? Ir: kodėl matydamas iš esmės svetimą ir visai kitokį augimo tarpsnį, aš išgyvenu savo vaikystę su visais jos nuostabiais neįvykiais, kurių neprisimenu? Išgyvenu ne prisimindamas epizodus, o tų epizodų jausmą.
Ieškodamas atsakymų suvokiu, kad „Vaikystė“ yra ypatinga jausminių prisiminimų patirtis. Šalia vairuotojo sėdinčio keleivio sindromas: aš irgi minu dviračio pedalus.
Filmo „Vaikystė“ seansai Europos šalių kino forume „Scanorama“:
Lapkričio 13 d., ketvirtadienį, 21 val. 30 min. „Forum Cinemas Vingis“, 1 salė, Vilnius.
Lapkričio 15 d., šeštadienį, 13 val. 15 min. „Forum Cinemas Vingis“, 1 salė, Vilnius.
Lapkričio 19 d., trečiadienį, 18 val. 30 min. „Forum Cinemas Kaune“, 2 salė, Kaunas.
Lapkričio 22 d., šeštadienį, 19 val. „Forum Cinemas Kaune“, 3 salė, Kaunas.
