Žiūrint R. Anderssono filmus: viena akis juokiasi, kita – verkia

R.Anderssonas, garsėjantis savo bekompromisiškumu, šiuo filmu, kupinu keistenybių, komiško absurdo, melancholijos ir užuojautos, baigė savo trilogiją apie buvimą žmogumi. Ankstesnieji filmai – „Dainos iš antro aukšto“ (2000 m.) ir „Tu gyvendamas džiaukis“ (2007 m.), rodytas „Scanoramoje“. Visus tris filmus skiria savotiškai simbolinė septynerių metų pertrauka.

Dėmesį atkreipiantį pavadinimą ir pačią filmo idėją režisieriui pamėtėjo atsitiktinumas. Jo akis užkliuvo už Pieterio Bruegelio Vyresniojo paveikslo „Medžiotojai ant sniego“, kuriame galima pamatyti ant medžių šakų tupinčius paukščius, tarsi stebinčius visa, kas vyksta priešais jų akis. „Paukštis, – samprotavo R.Anderssonas, – nustebęs, kad medžiotojai po medžiu nemato chaoso, kuris neišvengiamai artėja.“

Savo stebėtoju R.Anderssonas pasirinko ne P.Bruegelio varnas, o balandį.

Filmas, kurį sudaro 39 epizodai, siejami dviejų herojų komivojažierių, įveikiančių erdvę ir laiką, tarsi pažvelgia pro prasiveriančias įvairių epochų duris. Istorijėlės panašios į pasakėčias, persmelktas šiuolaikinės civilizacijos simbolių ir alegorijų. Filmo poetika artima R.Anderssono pamėgto Samuelio Becketto absurdo teatrui.

Nors filmo pavadinimas netrivialus, pats režisierius savo kino kūrinių stilių apibūdina kaip trivilializmą. „Gyvenimas perpildytas banalybių“, – tikina režisierius ir įrodo tai 39 miniatiūromis, kurių herojai tik tą ir veikia , kad šneka apie niekus („Šiandien trečiadienis ar ketvirtadienis?“), bendrauja standartinėmis telefoninėmis frazėmis („Džiaugiuosi, kad tau viskas gerai“ – vienas šio filmo leitmotyvų).

R.Anderssonas subtiliai jaučia būties tragizmą, bet vis dėlto į gyvenimą žvelgia su humoru. Jam pavyksta apčiuopti humorą netgi skausmingose situacijose, tokiose kaip mirtis, negrąžintos skolos, meilė be atsako. Išties: juk nemesi į šiukšliadėžę užkandžio, kurį užsisakęs žmogus čia pat mirė, nespėjęs jo nė paragauti!

Filmas ir prasideda liūdnai komiško susidūrimo su mirtimi scenomis: mirštama nuo įtampos traukiant vyno butelio kamštį, iš godumo net karste nenorima skirtis su užgyventu geru arba jau minėtas įvykis greitojo maisto restorane, kai klientas sumokėjo už pietus, bet nespėjo suvalgyti – ką gi, kad maistas nepražūtų, tai padarys kiti, o numirėliui juk jau vis vien...

Miniatiūroms būdingas vientisas stilius ir kiek sulėtintas ritmas, bet jos lengvai šokinėja laiku ir atsiduria tai dabartyje sustingusių herojų audringoje jaunystėje, tai Švedijos karaliaus Karolio XII epochoje. Kaip ir R.Anderssono visatoje, istorijoje visi žmonės ir laikai sumišę ir tos sankirtos gali būti netikėčiausios, skausmingiausios.

Pasirinkta struktūra – skirtingo ilgio ir intensyvumo epizodai, leidžia R.Anderssonui laisvai elgtis. Kai kurios pasakėčios turi moralą, kai kurios – ne; kai kurios istorijos vienareikšmiškos (žmogus norėjo atidaryti vyno butelį ir mirė), kitos tampa metaforomis.

Dvi stipriausios ir akivaizdžiausios – finale, dviejose dalyse, pavadintose „Homo sapiens“: iš pradžių konvulsijų tąsoma beždžionė su prijungtais prie smegenų elektrodais ir tarsi nukryžiuota ant tyrimų laboratorijos stalo, paskui – didžiulis varinis cilindras su kyšančiais kariniais trimitais, į kurį kareiviai suvaro juodaodžius belaisvius ir, užkūrę ugnį, juos pakepina, o tuo metu oficiantas nusenusiai baltaodei publikai pilsto į taures šampaną. Abi metaforos lengvai iššifruojamos ir susijusios su ankstesniuose R.Anderssono filmuose plėtotomis temomis.

Kino kritikai, analizuodami R.Anderssono trilogiją, prieina prie išvados: „Šie trys filmai, neatsitiktinai išleisti į ekranus kas septynerius – beveik mitologinius – metus, tai Vakarų civilizacijos posėdžio skirtingų amžių sandūroje protokolas. Bauginančiose „Dainose iš antro aukšto“ laukta apokalipsės ir jos šauktasi. „Tu gyvendamas džiaukis“ buvo tylus poapokaliptinis kuktelėjimas; „Manęs niekas nemyli“, - raudodama skundėsi moteris, vilkinti leopardo kailio raštų megztiniu, prieš netikėtai užtraukdama ariją apie motociklą, ir jos žodžiai - tikras istorijos, Dievo ir visų kitų užmiršto žmogaus vienišumo koncentratas.

„Balandis...“ – postpoapokaliptinis filmas, kai pasaulio pabaiga jau įvyko, nuo jos patirtas šokas praėjo, o žmogus išgyveno ir liko toks pat: mažas, juokingas, žiaurus, nesugebantis pajusti empatijos, nors kai kada vis dėlto sugebantis – kartkartėmis ekrane pasirodo personažai, sakantys į telefono ragelį: „Džiaugiuosi, kad tau viskas gerai.“ Vienas jų gniaužia rankoje pistoletą ir jau pasirengęs pakelti jį prie smilkinio.“

Žiūrint R.Anderssono filmus viena akis juokiasi, kita verkia. Belieka tik dar kartą pripažinti, kad žmogus – labai keista būtybė.

Parengė Milda Augulytė