Filmas „Beltracchi: klastojimo menas“, kurį festivalis „Scanorama“ pasiūlys Lietuvos žiūrovams, sukėlė šurmulį ne tik Vokietijoje, bet ir visame pasaulyje. Dar niekada taip atvirai, o kartu smagiai ir ciniškai nebuvo kalbėta apie tikruosius meno rinkos mechanizmus ir dažnai ne visai švarius sandorius.
Šiuo metu W.Beltracchi atlieka šešerių metų bausmę atvirojo režimo kalėjime. Tai reiškia, kad dieną jis gali veikti ką nori, bet nakvoti privalo kalėjime.
Už klastočių kūrimą ir pardavimą su menininku nuteista jo žmona Helena jau atliko jai skirtą ketverių metų bausmę.
Pardavinėjo aukcionuose
Keturis dešimtmečius Beltracchi šeima mulkino meno pasaulį padirbinėdama ir platindama garsiausių modernizmo dailininkų – Maxo Ernsto, Maxo Pechsteino, Heinricho Campendonko – darbus. Kūriniai buvo parduodami tokiuose aukcionuose kaip „Sotheby’s“, „Christie’s“, taip pat Kelno Lempertzo aukcione.
Manoma, kad šis verslas jiems leido uždirbti maždaug dešimt milijonų eurų (34 mln. 500 tūkst. litų). Šeima maudėsi prabangoje, turėjo namus ir Freiburge (Vokietija), ir Pietų Prancūzijoje.
Apgavystės, prasidėjusios dar XX amžiaus viduryje, buvo atskleistos tik 2011 metais. Beltracchi šeima pateko į kalėjimą, tačiau ir bausme šie žmonės sugebėjo pasinaudoti tam, kad užsidirbtų dar šiek tiek pinigų.
Pora mielai dalija interviu, o Vokietijos knygynuose jau pasirodė ne tik W.Beltracchi autobiografija, bet ir knyga, kurioje skelbiamas jo susirašinėjimas su žmona iš kalėjimo.
„Scanoramoje“ pristatomą dokumentinį režisieriaus Arne Birkenstocko filmą „Beltracchi: klastojimo menas“ daugelis kritikų taip pat vadina klastotojo savireklama. Juk dailininkas dabar tapo savo paties kūrinius, kuriuos brangiai parduoti jau nėra taip paprasta.
Tačiau net ir kritikai turi pripažinti, kad nusikaltėlis apie savo darbus kalba su tikra aistra, priversdamas pasižiūrėti į savo veiklą iš kitos pusės ir pajusti simpatiją nusikaltėliui ne tik kaip menininkui, bet ir kaip žmogui, sugebėjusiam apmulkinti didžiausius pasaulio meno ryklius.
Sukūrė advokato sūnus
Vokiečių režisieriaus A.Birkenstocko filme nuolat iškyla moralumo, meistrystės ir meno perpardavėjų godumo temos. Tai ne atsitiktinumas, nes režisierius – W.Beltracchi advokato sūnus.
Nors klastotojo specializacija – modernizmo dailininkų kūriniai, savo veiklą jis pradėjo nuo vadinamųjų mažųjų olandų kūrybos. O filme dailininkas atvirai ir net su pasididžiavimu prisipažino, kad padirbti senųjų meistrų darbus jam „labai lengva“.
Teisme įrodyta, kad W.Beltracchi suklastojo 50 paveikslų, bet, daugelio manymu, tai – tik ledkalnio viršūnė. Per ketvirtį amžiaus sėkmingos veiklos šis savamokslis menininkas suklastojo šimtus tapybos ir grafikos kūrinių. Teisme minėtas skaičius – trys šimtai, tačiau, turint omenyje dailininko produktyvumą, jų galėjo būti dvigubai daugiau.
Patingėjo sumaišyti dažus
Kad rinkoje pasirodžiusi daugybė garsių dailininkų darbų nesukeltų įtarimo, klastotojai sukūrė legendą apie dailininko žmonos Helenos dėdės kolekciją. Helena, apsirengusi senelės drabužiais, pozuodavo savo vyro paveikslų fone, o jis antikvarine fotokamera tuos vaizdelius paversdavo tikromis senovinėmis fotografijomis.
Viską sugadino smulkmena – 2006 m. Kelno Lempertzo aukcione maždaug už 1,5 mln. eurų (5,2 mln. litų) buvo parduotas ekspresionisto H.Campendonko darbas „Raudonas paveikslas su arkliais“. Jį įsigijo anoniminė įmonė iš Maltos, susijusi su rusų kapitalu.
Pirkėjas nusprendė atlikti ne tik menotyrinę, bet ir cheminę pirkinio analizę. Per tyrimą išaiškėjo, kad dažai, kuriuos naudojo klastotojas, pasirodė rinkoje tik ketvirtajame XX a. dešimtmetyje, o ne 1914 metais, kuriais datuojamas paveikslas.
„Pats nežinau, kodėl tąsyk paėmiau dažų iš tūtelės, o nepasigaminau pats, kaip darau visuomet. Gal patingėjau“, – filme savo klaida stebisi klastotojas. Tačiau daugeliui žiūrovų daug įdomiau, kodėl cheminis meno kūrinių tyrimas atliekamas taip retai?
Klastočių bylą koordinavęs komisaras Rene Allonge’as filme atrodo gerokai nusivylęs jos rezultatu. Nors Berlyno kriminalinės policijos rūsyje saugomos kelios dešimtys klastočių, procesas užtruko vos devynias dienas. Nė vienas iš 170 liudininkų nedavė parodymų teisme.
W.Beltracchi advokatas susitarė dėl klastotojui palankaus sandorio: atviras kaltinamojo prisipažinimas už švelnesnę bausmę ir atsisakymą gilintis į proceso detales. „Regis, visi buvo suinteresuoti, kad daugelis dalykų neiškiltų į paviršių“, – filme samprotavo tyrėjas.
Parengė Rūta Mikšionienė
